„Anykščių šilelis“ - reikšmingiausias Antano Baranausko kūrinys, kuriame apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, išreiškiamas protestas prieš tautinį lietuvių tautos engimą.
Kai gražią dieną reikia sėdėt prie „Anykščių šilelio“ analizės (naktį, aišku, prie "Mindhunter"), nes universitetas, netyčiom prisimenu pamoką su 4-oku, vykusią prieš gerus 3 mėnesius. Mažasis kolega skundėsi, kad mokykloj reikia atsiskaityti 1 fragmentą mintinai, tačiau „neįmanoma, nes niekas ten neaišku“. Nutarėm paanalizuot.
„<...> Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę...“
- O tai ką reiškia tas „liemẽnio“? - Koks dar liemẽnis? - susijuokiau - Juk apie líemenį kalba, na, tokį, kokį ir žmogus turi. - O tai prie ko čia? - Na, Baranauskas sužmogina medį, vietoj to, kad rašytų „kamienas“, rašo „liemuo“. - O tai kas jam yra? Sunku tiesiog rašyt, kad „kamienas“? - Čia tam, kad labiau įsijaustum į kūrinį ir matytum jį taip, kaip piešia autorius. - Kaip čia įsijaust į tokį kūrinį, kai visur pilna visokių „Ė“, „Jėg“? Niekas taip nekalba, net ir senos bobutės, ir tos, taip nekalba.
Ilgai diskutavome, kol galiausiai kolega priėjo išvadą, kad įsirašys į telefoną savo kalbėjimą, nueis prie lentos, įsijungs įrašą ir pažiopčios.
Analizuoju dabar pati tą kūrinį ir imu suprast tą didžiulį kolegos pasipriešinimą - milžinišką tinginystę.
Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas; Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta. Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta, Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.
Puikiai atsispindi romantizmo bruožai: gamta parodo veikėjo nuotaiką, emocijas (praradęs mišką jautiesi nesąvas), norima persikelti į svajonių, idealizuotą pasaulį (į mišką, kai jis buvo didingas, pilnas gyvybės: ,, ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!").
Vėliau miškas pradeda nykti, tai siejama su Lietuvos likimu. Lietuvai priėmus krikštą, nyksta pagonybė, todėl gamtą pradedama garbinti mažiau, vėliau kilus ligoms ir epidemijoms siekiama dar daugiau naudos iš miško. Atsiminimai apie įspūdingus miškus, laikoma tautos nemirtingumo simboliu.
Visai patiko, sukėlė netgi savotiškos nostalgijos jausmą, bent jau trumpam pamilau augaliją. Tik va pati šilelio idėja įterpta vos vos per vėlai, mano nuomone. Nesijautė itin didelio liūdesio pabaigoje, nors manyčiau, poetas siekė sugraudinti skaitytoją. Todėl 4/5, o galbūt net truputį mažiau, bet jau tiek to. :>
Galvojau, kad tai eilinis privalomas kūrinys, kurį skaityti bus kančia. Tačiau skaityti buvo lengva ir įdomu. Net keista kiek įvairiausių žodžių gali apibūdinti gamtą!
Paskutinį syk skaičiau mokykloje, dabar dar kart ir prisimiau ką mokaiusi atmintinai. Nerealiai gražiai sudėtas gamtos grožis, kandagi mėgstu miškus tai vėl norisi prisimint ką seniai atmintinai mokėjau. Visgi tai pirmas kartas kai visą perskaičiau, 5 balai nes apskritai poezija ne man, o šis susiskaitė įdomiai. Taip pat pirma dalis tobula, net mačiau viską vaizdžiai skaitydamas, atrodo net miško kvapus uodžiau, antra klampesnė, mažiau natūrali ir mažiau apie gamtą, labiau apie istoriją, žmones... Tikrai kada dar paskaiyysiu apie miško grožį!
Šiame kūrinyje autorius A. Baranauskas aprašo mišką ir florą bei fauną. Nepaprastai aprašo, o su vaizdingais epitetais. Rašytojas taip pat aptaria žmogaus santykį su mišku. Galiausiai, kalbama apie tai, kaip žmogus dėl savo gerovės tą mišką iškirto, o vėliau, ilgėdamasis miško, žmogus jį šileliais apsodino.
„Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;/Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria;/Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:/Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!/Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!/Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!/Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!/Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!“
„Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę;/Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;/Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,/Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę./Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,/Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.“
Knyga, kurios, jeigu jos nebūtų privalomosios literatūros sąraše, greičiausiai nebūčiau nė paėmusi į rankas. Tiesa, pats kūrinys mažos apimties, greitai perskaitomas. Labiausiai sužavėjo autoriaus sugebėjimas tokiais gražiais, vaizdingais žodžiais aprašyti mišką, augaliją, gyvūnus ir jų kasdienę veiklą. Apskritai, džiugu skaityti apie tokią meilę gamtai, kurią A. Baranauskas nuoširdžiai išjaučia savo kūrinyje. Manau, dažnas iš mūsų po tokios knygutės turėtume susimąstyti, kaip reikia vertinti, saugoti, tausoti ir mylėti gamtą, nes ji juk tokia tyra, tokia vienintelė mums duota.
priverte lietuviu mokytojas skaityt, buvo gera suprasti kas parasyta po traumos, kuria ivare Kristijono Donelaicio “Metai” trumpai: labai graze ode lietuviskai gamtai