Justė’s Comments (group member since Jun 30, 2013)

Justė’s comments from the Lietuva / Lithuania group.

2010 m. LAUREATĖ - Viktorija Daujotytė

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje, Varnių valsčius) – lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė (1988), profesorė emeritė.

1968 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1972 m. – Vilniaus universiteto dėstytoja, 1983–1985 m. – Lietuvių literatūros katedros vedėja, 1982 m. – docentė, 1990 m. – profesorė.

Parašė keliasdešimt knygų, susijusių su literatūros (daugiausia poezijos) tyrinėjimais, parengė mokymo priemonių, daugiau nei dešimties leidinių bendraautorė. Kaip jau minėta, daugiausia tyrinėja poeziją, pirmoji ėmėsi plačiau nagrinėti moterų rašytojų kūrybą, jų vaidmenį Lietuvos kultūrai.

1993 m. literatūros tyrinėtojai skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2010 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje V. Daujotytei įteikta Jotvingių premija už knygą "Balsai ūkuose", kuri parašyta žemaičių kalba.

Įkeliu nuorodą, nes nukopijavus labai iškraipo žemaitiškas raides, nes jos visgi šiek tiek skiriasi nuo lietuviškų :) Jei žemaičių kalba sunkiai suprantama, rasite ir "vertimą".


http://samogitia.mch.mii.lt/images/Ba...

Čia galite laimėti Sigutės Ach iliustruotą knygutę "Joga - tai..."

http://www.15min.lt/naujiena/kultura/...

O man kaip visada - norisi visų :D

Štai čia naujiena apie Vilniaus knygų mugę ir jos svečius, tiksliau, vieną viešnią. Kurios pavardė man mažai girdėta, bet gal čia atsiras jos gerbėjų:

http://www.15min.lt/naujiena/kultura/...

http://literaturairmenas.lt/2016-01-1...

Šis tas naujo iš mums pažįstamo Jaroslavo Melniko kūrybos. "Užgęsusi saulė" - apie moteris ir (ne)meilę; apie tėvų, žuvusių per misiją Saturne, laukimą; apie XXV a. pavardes (kodėl neužtenka vardų?), darbą Saulės institute ir gebėjimą užgesinti dangaus šviesulius.

Nuorodos į literatūrinius/kultūrinius žurnalus, diskusijos apie juose (at)randamus straipsnius, autorius, kūrinius.

http://literaturairmenas.lt/
http://www.satenai.lt/
http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai
http://www.nemunas.net
http://www.kulturosbarai.lt/archyvas/
http://www.llti.lt/lt/colloquia/
http://www.akademinesleidyklos.lt/lei...
http://www.lietuviukalba.lt/index.php...
http://www.lmaleidykla.lt/ojs/index.p...
http://www.ku.lt/hmf/mokslas/leidinia...
http://www.llti.lt/lt/tautosakos_darbai
http://www.llti.lt/lt/senoji_LT_liter...
http://www.zmogusirzodis.leu.lt/index...
http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?41... (vaikų literatūros)
http://www.literatura.flf.vu.lt/

Konkursas dailiai rašantiems:

http://literaturairmenas.lt/skelbimai...

2009 m. laureatas - Valdemaras Kukulas

Valdemaras Kukulas (g. 1959) – poetas, eseistas, literatūros kritikas. 1982 m. VU baigė žurnalistiką. Dirbo „Komjaunimo tiesos“, „Nemuno“, „Pergalės“, „Respublikos“, „Naujosios Romuvos“ redakcijose. Išleido eilėraščių rinkinius „Augimo nerimas“ (1978), „Žalia vėtros šaka“ (1984), „Kreidos rate“ (1987), „Knyga netyčia“ (1990), „Aštuoni gėli vakarai“ (1999), „Judas taipogi danguj“ (2005). Parašė eseistikos knygas: „Eilėraščio namai“ (1992), „Bailiojo drąsa gyventi“ (2001), „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ (2004). 1999 m. už eilėraščių knygą „Aštuoni gėli vakarai“ apdovanotas LRS premija. Už eilėraščių knygą „Judas taipogi danguj“ 2005 m. gavo dienraščio "Kauno diena" prizą. 2007 m. tapo penktuoju A. Miškinio literatūrinės premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Tais pačiais 2007-aisiais apdovanotas Kultūros ministerijos metų premija už nuopelnus kultūrai. V. Kukulas eiliuoti pradėjo dainiškos lyrikos melodingais ketureiliais ir kaimo aplinkos vaizdiniais, poeziją suvokdamas kaip emocijos kulminacijų ir aukštumų ilgesio išraišką. Ilgainiui mažorinį toną pakeitė egzistencinio nuovargio, dekadentinio išsekimo, nežinios ir grėsmės motyvais, reiškiamais aštriomis vaizdų dermėmis. Suteikdamas eilėraščiui vidinio dramatizmo, neišvengė išoriško, bohemiškais mostais gesinamo aprašinėjimo ir retorikos. „V. Kukulo kūrybos subjektas regi savo gyvenimą kaip gemalo poza susirietusį pergamentą, kuriame Evangelija įsikomponuoja savaip. Ko gero, šis teiginys nebūtų neteisingas ir kalbant apie patį tekstų autorių. Kasdiena verčia jį justi savo giminystę su infernalinių F. Dostojevskio personažų kompleksais“ (Nida Gaidauskienė).

Negaliu pakęsti muzikos iš gretimo
Namo langų, bet kodėl taip myliu
Lietaus šnarėjimą balkone? Negaliu
Pakęst aparato, siurbiančio iš šulinio
Kanalizacijos mano tamsą, bet kodėl
Taip myliu beržų ošimą, krykštavimą
Vaikų aikštelėj žaidimų, griaustinį
Po langu? Iš apačios. Prikeliantį.

Niekad nebesutapsiu su savimi. Viskas,
Kuo gyvenau, seniai sugriauta, suniokota,
O griuvėsiai paminklais paskelbiami. Nieko
Negaliu statyti ant jų. Muzika pro langą –
Senovinė, medžių ošimas – amžinas,
O aš turiu būt šešiolikmetis, nors man
Jau aštuoniasdešimt ar net daugiau. Nepamenu
Nei savo gyvenimo, nei savo gimimo.

Nekenčiu savęs iš geltono namo
Langų. Iš svetimos epochos. Lyja
Tarp mano ir gretimo namo vienodai.
Ošia beržai vienodai tarp mano
Gyvenimo ir negyvenimo. Norėčiau
Kiekvieno lietaus lašo atsiprašyti,
Kad negaliu ištirpti jame, kad negaliu
Nukrist juo nuo beržo lapo.
Nors baisiai norėčiau.


Kukulas, Valdemaras. Judas taipogi danguj: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla , 2005.

10 daugiausiai žadančių knygų 2016 m.

http://www.wired.com/2016/01/10-most-...

Ar yra nors viena want to read sąraše?

2008 m. laureatas - Aidas Marčėnas

Aidas Marčėnas (g. 1960) – poetas, eseistas, literatūros kritikas. 1994 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, 2005 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Baigęs vidurinę mokyklą, studijavo Lietuvos konservatorijoje. Išbandė daugelį profesijų. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Šulinys“ (1988, Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už geriausią metų poetinį debiutą). Vėliau išleido eilėraščių rinkinius „Angelas“ (1991), „Dulkės“ (1993), „Metai be žiogo“ (1994), „Vargšas Jorikas“ (1998), „Dėvėti“ (2001), „Pasauliai“ (2005). 2006m. išleista poeto kūrybos rinktinė „Eilinė“. Pirmųjų A. Marčėno rinkinių lyrika skaidri ir muzikali. Vėlesniuose greta silabotonikos atsirado verlibrai: ilgi sakiniai, pilni įterpinių, kartais nekasdieniškai iškilmingi, besiremiantys sapno ar regėjimo poetika, kuri leidžia derinti siurrealistiškai neįtikėtinus ir realybėje nesisiejančius vaizdus. Kartais.užsidedama juokdario, kuris linksmina, kvailioja, šaiposi, bet ir sako tiesą, kaukė. Stilizuotas jausmingumas gesinamas ironija, sentimentalų poetizmą čia pat keičia ironiškas prozaizmas. Poetas daug dėmesio skiria eilėraščio skambesiui, rimui, ritmui, griežtoms, kanoniškoms formoms (yra parašęs modifikuotų sonetų vainikų), todėl jo kūrybą mėgsta dainuojamosios poezijos atstovai. A. Marčėnas – vienas iš nedaugelio lietuvių poetų, šiuolaikiškai rašydamas apie dabartį, laikosi formos reikalavimų. „Jis veikiau klasikinio tipo poetas. Tai lengvai suprantama, malonu skaityti paprastai, protingai ir labai dažnai, manau, tiesiog nuostabiai parašyta“ (Tomas Venclova).

ŠLAMŠTAS

Šlamštas yra abstrakti meilė,
kurią taip aštriai vėl staiga pajutau,
šlamštas yra kartais jos padiktuojami
netikėčiausi diktantai.

Šlamštas yra lemtis,
šlamštas yra atmintis,
šlamštas yra nuostabus ir suvoktas

mano gyvenimas tau, mylimasis,
tau, visaėdi,
tau brangusis besoti -
dieną ir naktį, rytą ir vakarą

šlamšt nepaliaujantis laike.

Eilėraštis iš knygos "Viename", kuri yra tarp penkių nominuotųjų Metų knygos titului laimėti.

Va va, man buvo taip, kad nesugalvodavau, ką noriu skaityti, tada ieškojau knygų pagal tuos punktus, deja, perskaičius pasirodydavo, kad tam punktui, kuriam rinkausi, knyga netinka, todėl tekdavo "pritempinėti" prie sąrašo arba keisti knygų pozicijas nuo vieno punkto prie kito :D

2007 m. laureatas - Almis Grybauskas

Almis Grybauskas (g. 1947) – poetas ir vertėjas, 2007 m. Jotvingių premijos laureatas už eilėraščių rinktinę „Apžvalgos spiralė“. 2000 m. gavo PEN klubo diplomą už geriausią metų vertimą į lietuvių kalbą – J. Hašeko „Šveiką“. Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje A. Grybauskas buvo vertinamas kaip vienas ryškiausių jaunų poetų. Išleido rinkinius „Spalvoti nuotaikų žibintai“ (1976), „Bandymai apkabinti“ (1978), „Atklydimai“ (1983), „Žuvys“ (2007), rinktines su naujais eilėraščiais „Mugė“ (1988), „Apžvalgos spiralė“ (2006). Iš čekų, lenkų, ukrainiečių, slovakų, vokiečių kalbų yra išvertęs 22 knygas: Jaroslavą Hašeką, Milaną Kunderą, Václavą Havelą, Gustavą Meyrinką. A. Grybausko poezijai būdingas gyvas reagavimas į gyvenimo reiškinius, natūrali visuomeniška laikysena, šerpetota poetinė kalba, gaivūs dabarties ir istorijos apmąstymai. „Chaose jis mato tvarką – tegul kartais ir negailestingą tvarką, neleidžiančią pasiduoti skepsiui ir sarkazmui „gastronomų šviesoje“ ir laikinų dalykų menkystės akivaizdoje. Gera, stipri, ori ir stojiška poezija“ (Antanas A. Jonynas).

Gastronomų šviesa

Gastronomų šviesa kitokia
nei stočių arba gatvių...
Kofeino garuos fermentuojas guvi sumaištis.
Prašo senis alaus,
blėkčioja šuniškai akys,
kai grąžą gyvybės
skaičiuoja juodoji sesuo kasoje.
Ir man sako kažkas
iš vis kintančios brolių palydos,
kad esu tik tiesoj
besimurdąs gailus kankinys.
Prašo senis alaus.
Ir iškreivinti pirštai
ligi šiol nesugraibo
pagiežingai sviestos jam grąžos.
– – – – – – – – –
Veria valandų chemija,
susitikimų tąsumas,
akimirkos atplaiša.

Keleivis gatvėje pasilenkia
ir paglosto kaštono kūdikį.
Įspūdžiai ribuliuoja
ir pro pokalbių tinklą:
– juk virš valandų aižėjimo
turi būti kažkas nedaloma...
– – – – – – – – –
Gal išties dangstausi tiesa
nei kieta antikine kauke,
už kurios tuštuma
ir akiduobes košiąs vėjas.
Gatvių tinklas,
gatvių lietus,
gatvių įtaka kraujo apytakai.
Ir galugaly įsmeigta
paskutinė pereita kryžkelė.
– – – – – – – – –
Gastronomų šviesa
kitokia atminty nei tikrovėj,
kaip tikrovė tėra
tiktai vienas klaidus atspindys
tarp daugybės įmanomų
lūžtant kryžkelėj. Senis
tau paduoda alaus.
Į akis smenga rudenys.
Prikala virš galvos lenteles
„Lemta neišsipildyt“. Keleivis
meta burtą dėl knygų,
kurių neparašysi. Ir kas
kas klausys, kai prabilsi.
Kas pritars uždainavus...
Metų laikai keturi.
Aukštas gilus ruduo.

Kelias kurį pasirenki.
Kelias kurį apleidi.
Ir virš visko pakibusi
pati tolybė kelių.

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

2006 m. laureatas - Kęstutis Navakas

Kęstutis Navakas (g. 1964) – poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, 2007 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. 1983 m. Kaune baigė vidurinę mokyklą, 1992 m. – vokiečių kalbos kursus Zalcburge. 1987–1988 m. buvo LRS Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas. 1994–1996 m. rašė kassavaitines kultūros bei naujų knygų skiltis laikraščiams „Kauno diena“ bei „Noriu“, 1998–1999 m. pristatinėjo naujas knygas Lietuvos televizijoje, 1996–2000 m. vadovavo knygynui „Septynios vienatvės“. 2002–2004 m. rengė laidą „Kultūros namai“ Lietuvos televizijoje. Bendradarbiauja savaitraščiuose „Nemunas“ ir „Šiaurės Atėnai“. Debiutavo 1988 m. poezijos knyga „Krintantis turi sparnus“. 2003 m. pelnė „Kauno dienos“ premiją už knygą „Žaidimas gražiais paviršiais”, 2004 m. apdovanotas salono „Balta varna“ premija už elegantiškiausią prozą J. Kunčino skaitymuose Alytuje, 2005 m. gavo „Lietuvos ryto“ priedo „Mūzų malūnas“ prizą už geriausią metų knygą („Gero gyvenimo kronikos“), 2006 m. – „Poezijos pavasario“ ir J. Lindės-Dobilo premijas už geriausią eseistiką („Gero gyvenimo kronikos“). 2006 m. – Jotvingių premiją už eilėraščių knygą „Atspėtos fleitos“. K. Navakas orientuojamasi į Europos, labiausiai vokiečių poezijos tradiciją. Jo kūryba turi retro prieskonį – tiek žmonės, tiek aplinkinis pasaulis estetizuoti, laisvai keliaujama po įvairius kultūros klodus. K. Navako eilėraštis – žaidimas eilutės, strofos skambesiu, keisčiausiais istorinio laiko ir geografinės erdvės deriniais, tarsi bandant susigrąžinti praėjusį laiką arba tiesiog grožintis pasauliu. Žaidimas kiek elegiškas, išlaikantis estetinės ir etinės vertybės jutimą. „Lietuvių sąvoka „žaisti“ tikrai per siaura nusakyti Navako saviraiškos diapazoną. Vokiškasis „spielen“ būtų labiau pritinkantis taip vitališkam poeto amplua“ (Nida Gaidauskienė).

diena kaip kitos

diena iškrito iš dienų dėžutės
sausai suskambus lyg tuščia tara
ir manyje vis blėso tarsi žudės
kol tapo nesvarbi ir netikra

gamta dar liejo lietų sau į parkus
aš jos ženklų atspėti nebandžiau
tačiau mačiau jog ši diena pavargus
jai noris kad gyventume greičiau

tyli diena kuriai nėra kas veikti
pro valandas jai sunktis per sunku
iš jos aš mokiaus pokalbių nebaigti
ir ligi taško nerašyt laiškų

lentynų knygos puslapius galando
kad pjaustytų paseilintus pirštus
bet jeigu kam tiesiog užtenka lango
kam žvelgti į pasaulį pro raštus

taip užmiršau Sofoklį ir Stendhalį
ir tuos žodžius kur jiems kadais sakiau
net praeivius praeinančius pro šalį
nelyg raides iš gatvių išbraukiau

ir tirštos dulkės leidosi ant stalo
lyg dumblas į nuskendusias pilis
atrodė ši diena neturi galo
ji baigsis tiktai kai manęs neliks

bandžiau greičiau prarasti tai kas mano
gyvenimus kurių esu suma
grąžinti laikui laiko menui – meno
ir likti tuščias tarsi reklama

ir jau atrodė nebėra kas žino
mane dar esant mano kambary
jau viską išbarsčiau bet sugrąžino
kaip atspindį atgal diena žiauri

ji leidos manimi lyg siūlas žvakės
iškėlęs ugnį juodame delne
kol paskutiniai lietlašiai kaip vagys
man parnešė išgrobstytą mane



Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

2005 m. laureatas - Tomas Venclova

Tomas Venclova (g. 1937) – poetas, vertėjas, eseistas, publicistas, 2000 m. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas, dirbo istorijos institute, dėstė VU. Debiutavo mokslo populiarinimo knyga „Raketos, planetos ir mes“ (1962 m.). Pirmoji poezijos knyga – „Kalbos ženklas“ (1972 m.). Nuo 1976 m. – Lietuvos Helsinkio grupės narys. 1977 m. emigravo į JAV, nuo 1980 m. – Yale’io universitete New Havene slavų literatūros profesorius. Vakaruose buvo išleistas jo poezijos rinkinys „98 eilėraščiai“ (1977), susidedąs iš eilėraščių, buvusių „Kalbos ženkle“, ir niekur nespausdintos poezijos. 1978 m. už šį rinkinį jam buvo įteikta Vinco Krėvės literatūrinė premija. 1979 m. išleista jo poezijos vertimų knyga „Balsai“. T. Venclova – Liublino universiteto garbės daktaras (1991), Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Seimų parlamentinės asamblėjos (2002) premijos laureatas. („Pasienio žmogus“, 2001), 2005 m. už knygą „Sankirta“ poetas gavo Jotvingių premiją. Šiuo metu gyvena ir dirba New Havene (JAV). T. Venclovos poezija priklauso disciplinuotos (arba įcentrinės) poezijos tipui. Tai „pertrūkis tikrovėje“, pasaulio išsakymas, chaotiškiems jo pavidalams suteikiant formą, įvardijant nematomus tikrovės ryšius. Kaip ir rusų akmeistus, poetą žavi realybės formos, kurios poetiniame pasaulyje tampa prasmės buveine. Kultūra, iš Antikos einanti jos tradicija („lotyniškas balsas pasaulio burnoj“) T. Venclovai yra tobulumo matas, poetinės kūrybos ištakos. Jo poezija yra metapoetiška; tai liudytų subtekstų bei intertekstų žaismas ir viena esminių kūrybos problemų – kalbos ir tikrovės santykis. Kalbos problema suteikia T. Venclovos kūrybai giliai slypinčią metafizinę plotmę.

Sankirta

Nuo plento takas leidosi į drėgną
pievutę. Dubury matei, kaip gęsta
saulėlydis, užgavęs tviskią vielą.
Dryžuotą stulpą vainikavo herbas,
cementą brūžino šiurkšti svėrė.

Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,
kantri šalis, jau sveikinanti naktį.
Alksnyno nuokraštyje stirna skabė
lapiją. Už akiračio bemaž
atspėjai ežerą, kurio pakrantėj
tamsoki vandens atspindėjo vaiką,
sutampantį su tavimi. Daina
vingiavo virš nendrynų, liepto, datos
užžėlusiame antkapyje. Laikas,
išsprūdęs atminčiai ar biografui,
turbūt visų svarbiausias, nes yra
drauge ir sunkmena, ir talismanas.

Į kairę tvyrojo laukinis miškas.
Jame švytėjo proskyna – plyšys,
atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,
kur spietės neįžiūrimos būtybės,
gauruotos, šypsančios, prasimanytos
bepročio grafiko. Labai toli
juodavo lankos ir įgriuvę tiltai.
Žvarbus kanalas siekė marių ribą,
nerasdamas nei miesto, nei laivyno.

Žinojai: kūdikiai tenai užgimsta
tam, kad pavartėse dalytųs švirkštais,
pagieža, sperma, nuorūkom, skatikais.

Už nugaros – balkšvi sodybos dūmai,
ir amsi šunys, sergėdami ūkį
nuo neprašyto svečio. Jau vėlu.
Tarp įdubų ir piliakalnių sukas
beveik nepravažiuojamos keliūtės,
ir netinkuotas mūras dengia ugnį.
Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
šiame krašte prie pat gimtinės durų,
kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
stulpai, išlikę iš kitų laikų,
kadaise mirtini, ir atšiauriu
lanku dykynę kerta viadukas.

Palieski vėstančią vaikystės žolę.
Esi namie. Trilypė jūra ošia
nakties kriauklėj. Tau buvo dovanota
nyki era, sargybinis, kurio
nebėr, ir balso išsiilgęs oras.

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Gal yra savanorių, galinčių įkelti truputį informacijos ir atrinkti kokį nors Tomo Venclovos eilėraštį iš rinkinio "Sankirtos"? :)

2004 m. laureatas - Stasys Jonauskas

Į ŠIAURĘ TYLĖJO DANGUS

Laikas tolo – banga po bangos.
Buvo aišku: dabar gyveni.
Ir tylėjo į šiaurę dangus,
Užsidaręs gėlam vandeny.

Į pasaulį artėjo daiktai,
Žodžiai jungėsi, ir sakinys
Švietė tarsi ugnis, bet ne tai
Tamsoje degė medžių šaknis.

Jos ruseno, anglėjo, arba
Smilko pilnos tarmių drėgmės.
Ir garavo į viršų kalba,
Kurią tesupratom tik mes.


Jonauskas, Stasys. Žolės balsas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.


Stasys Jonauskas (g. 1948) – poetas, 1970 m. baigė Žemės ūkio akademiją, 1981 m. – Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Dirbo vietiniame Skuodo laikraštyje. Nuo 1973 m. iki 1998 m. išleido 7 poezijos rinkinius, 2004 m. – poezijos rinktinę „Žolės balsas“. Pirmajame S. Jonausko eilėraščių rinkinyje „Didelis laukas“ (1973) įžvelgiama tuometinių poetų (ypač – Marcelijaus Martinaičio) įtaka. Vėlesniuose sukuriamas savitas poetinis pasaulis, kuriam būdingas vaizdų konkretumas, objektyvus pasakojimas, besisukantis apie žemdirbio darbų ciklą. Regis, tinkamiausias S. Jonausko kūrybos apibūdinimas – tylioji poezija, atitinkanti ir nerėksmingą autoriaus gyvenimiškąją poziciją. Poetas niekada nesistengė atkreipti į save dėmesio kokiu nors išskirtiniu įvaizdžiu. Savitos filosofijos lyriniam rašytojo pasauliui būdingi konkretūs depoetizuoti gamtos ir gyvenimo vaizdiniai, amžinųjų gyvenimo dėsnių aprašymas, žmogaus ir amžinybės akistata, vaizduojama mėginimo moksliškai išnagrinėti ir pažinti gamtą beprasmybė, o besikartojantys įvaizdžiai ir metaforos pabrėžia kūrybinę visumą. „S. Jonauskas demonstruoja žinias apie gamtos pasaulį, tačiau tai tik pabrėžia, padidina mūsų nežinojimą pasaulio akivaizdoje. Nežinojimas, artėjantis prie absurdo, tačiau nuolat pasiliekantis įtempto klausimo būsenoje, neleidžia tiesiog mėgautis ir žaisti beprasmybe, absurdiškumu. Tas gilinimasis į fizinį, gamtišką objektą staigiu judesiu virsta paradoksaliu metazifiniu klausimu, apimančiu visą žmogaus gyvenimą“ (Rimantas Kmita).

Taigi, balsuojam čia:

https://www.goodreads.com/poll/show/1...

Atrinkau tuos rašytojus, kurie jau yra gavę Nobelio premiją, kiti Ievos išvardinti, jei dar nemirę, tikiuosi, kad ją dar gaus :)

Iš esmės, manau, darysim taip, kaip ir sausio mėnesio temoj. Surašysim skandinavus, Nobelio premijos laureatus, ir kas ką norės, tas tą skaitys. Man smagiau, kai daugiau žmonių vieną knygą skaito, tada gali skaitymo eigoje dalintis nuomonėmis, klausimais ir pan. Todėl aš bandysiu derintis prie daugumos ir jungtis į diskusijas apie mylimus rašytojus skandinavus.

Dar radau vieną knygą, kurią galbūt būtų įdomu paskaityti, joje galima rasti informacijos apie patį Nobelį, premijos atsiradimo isoriją ir laureatus nuo pradžių pradžios iki berods 1992m. (Elena Baliutavičiūtė - Rašytojai - Nobelio premijos laureatai )

Ai, balsuoti iki vasario 21d. galima, man pasivaideno, kad šiandien paskutinė diena, tai sąžiningai perskaitysiu ir tada balsuosiu.

Perskaičiau pirmąjį "Pirkinių" apsakymą ir turiu gerą nuojautą dėl sekančių. Kažin, ar bus labai neteisinga, jei nubalsuosiu už šią knygą, dar nebaigus jos skaityti? ;)
Mama šiandien ją baiginėja skaityti ir vis kikena balsu, tai manau, kad ir manęs nenuvils :)

Pridėkite šias, ačiū :)

Sigrid Undset - Kristina Lavransdater I-II
Sigrid Undset - Kristina Lavransdater III
Peras Lagerkvistas - Barabas
Haldoras Laksnesas - Pasaulio šviesa

Ok, tada atrinksiu 5 skandinavus (islandą ir suomį irgi turbūt įtrauksiu).
Caro, kurią Undset knygą esi pradėjus?