Justė’s Comments (group member since Jun 30, 2013)

Justė’s comments from the Lietuva / Lithuania group.

1995 m. laureatas - Sigitas Parulskis

Žemės darbai. Atsipirkimas

I
ruduo buvo rudinas
kasėme apkasus Dievo laukuos
tinkluose pasiklydome
žemė slidi, apvali
apaugus žvynais, sprudo mums iš
akių, mūsų galvos svyravo
bus lengva mus atpažinti
iš mūsų darbų – kasame duobę
artimui savo, esame sau artimi, aštriabriauniai
ridename vienas į kitą kvadratines
širdis, kubais pakeltus balsus
rudinas buvo ruduo
dvokė šlapimu ir krauju
dvokiame žuvimi, rytais ištekėdami sau į
delnus, pro pirštus ištekėdami virstam į duoną
į mėsą, į makaronus, į išmatas
vėl grįždami į duobes
žemei pasvirus, iškrentame iš guolių, iš
apkabų, aptvarų, rėkdami
šūdinas buvo ruduo
gražūs buvo plaukai
išdžiaustyti vėjuje
Dievas anapus tinklų
mojavo anapus paveikslų, anapus duobės
dugne, kuris atsirado, išleidžiame vandenį
kanalizacijų burnos išspjauna atgal
slidinėjame lapuose, rankiojam savo
akis, kapuose, sproginėjančias iš kaštonų

II
ne lapai užantspaudavo
tavo akiduobes
ir ne Dievo piršto ženklai
ant tavo vokų
ant žemėtų dantų atvirukų
tarp moterų pagerbti mes
tarp kirmėlių pagerbtas tu
tarp ieškančių dvėselienos
tarp kasančių žemės nugarą mes
tarp duonos ir kraujo pateptas tu

sprogusi mina vienam iš būrio nuplėšė
rankų pirštus, kad negalėtų prasikrapštyti
išdraskytų kaštonų, akių, obuolių, slyvų
mirusį suvystėme į palapinę, kad aklas
nepraregėtų, neatpažintų vieno iš mūsų

žemę nukrėtė šiurpas, drugys ją plakė sparnais
mūsų sparnais, mes plasnodami kasėme
apkasus laukuose, varvėjome vienas kitam
iš burnų su seilėmis, ašaromis, su prakaitu
priemirčio traukuliais, slidinėdami, įkliuvę
į plaukus, o ruduo buvo nupirktas, rudinas
padalintas su džiūvėsiais ir pienu
ruduo akmuo sakėme
rudens vandens atsikandome
rudeniu rūdimis verkėme
rudinas šūdinas keikėmės
šūdini bet gyvi – išsigynėme


Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.


Sigitas Parulskis (g. 1965) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, dramaturgas, eseistas, vertėjas, 2004 m. Nacionalinės premijos laureatas. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. VU dėsto kūrybinį rašymą, rašo įvairiems laikraščiams, žurnalams, interneto portalams. 2003 m. dirbo „Šiaurės Atėnų“ redaktoriumi. Debiutavo poezijos knyga „Iš ilgesio visa tai“ (1990), už kurią apovanotas Zigmo Gėlės premija. 1995 m. jam įteikta Jotvingių premija už eilėraščių rinkinį „Mirusiųjų“; 1996-aisiais buvo apdovanotas „Kristoforo“ prizu už geriausią jaunojo menininko debiutą teatre (pjesė „Iš gyvenimo vėlių“). Už 2002 m. išleistą romaną „Trys sekundės dangaus“ S. Parulskis gavo Lietuvos rašytojų sąjungos premiją. Jo trumpų istorijų knyga „Sraigė su beisbolo lazda“ pripažinta geriausia 2007 m. lietuviška knyga suaugusiųjų kategorijoje. Iš rusų k. išvertė Daniilo Charmso smulkiosios prozos rinktinę „Nutikimai“, Josifo Brodskio esė, Marinos Cvetajevos laiškų ciklą, Osipo Mandelštamo eilėraščių. Sudarė šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatiją (2002). „Sigito Parulskio poezija gimdoma asmeniniuose skausmuose, jos pribuvėjai/os – kančia, pyktis, baimė ir ilgesys. Jo eilėraštis dažniausiai leidžiasi puslapiu kaip ištisinis amalas, palaikomas nuolatinės įtampos tarp žemės ir dangaus. Parulskio taikymasis su pasauliu sudėtingesnis, nes nesibaigia pasibučiavimu, nes bučinys atsimuša į tuštumą, keldamas naują pyktį ir naujas ilgesio bangas. Jis tebemato iš geidulingų šulinių išnyrančias baltas kirmėlaites ir čia pat mėgina žengti vandeniu“ (Eugenijus Ališanka).

www.tekstai.lt

1994 m. laureatas Sigitas Geda

PERKŪNO ATVIJOS

burtas

Regis: rašiau jau apie triedžiantį vilką, kuris užsikišo
sėdynę vilkdančiais savo, bet nulipdyt vis vien
nieko jam neišėjo, o Lionginas Beregis rytinėje
Aukštaitijoje viską vienas padarė: davė kuolu sau
per galvą, paskui, broliui mirus, nusileido po
žemėmis, vėl aukštyn kėlės, per molį, bėgo į girią
kirst, džiovint medžio ir – išlindo visa Evangelija,
ilga, iki Indijos, žvynuota visa, su apsauginėm
plunksnytėm ant širdies, rankų, visur, kur tik reikia
pridengti. Taip, tai buvo man brolis: sakydavo, taip,
tai čia paukščiai, šakelė, tau mirštantis
Skristusas –
Haleluja, haleluja, šventa evangelijuža išėjo iš
žemių, daug gražiau negu musulmoniškoj Indijoj,
kol mūsų nužmogėliai neišpizdečijo visko, o jį visą
nuvežė į Šeštokus, beprotynan įgrūdę, liepė pjaut
malkas, bobas pieloti, į kurias jis žiūrėt negalėjo,
todėl juodus akuliorius sau įsitaisė per Kudabą, kad
tikrą Dievą matytų, o ne pasaulį šitų – sušiktų
ši-šitų...
Buvo Lietuvoj daug šunyčių, sūnų kaukolėlius
mėgdavo kišenėj nešiotis, sakydavo: toks poterėlis,
toks mūsų žodis, vis su vilkdančiais, iltiniais
iš obsidiano, veidus skuto, kūšius lupo, visai
pablūdo, kai kolchozai užėjo, tai Prostitūtan nuėjo,
bernardinus išplėšė, viską sau nešė, ir mano Dievą
Snaigyno ežero Gražiapaukštį už pusę litro nulupo,
Antakalnio rūselnyčioje regėjau savo paukštį
klūpant, katinas besarmatis – akis jam išlupo...
Supūdė man paukštužėlį! Už tai bobą gavo: viršutinė
žiauna kiaurai žmogų papjauna, perrėžia kaip peiliu
bybuką visų šalių, nukanda ir išmeta – į šiukšlių
dėžę su išmatom... Štai tau, gyvate, kam pavogei
Audropaukštį!
Palauk dar tu man, žinau, kas po aštuntuoju
skrituliu gyvena, dar užsiundysiu, moku aš skaldyti
geležį, tu, susmirdęs bepauti, lygintis tau prie
Visregio?! Tu, katine beuodegi, atiduok mano
paukštį!
Kaplanas viską matė, strazdelis žodžius sustatė,
vieną prie kito sudėjo, melodijon palydėjo, plaukė
melodijos grynos, dyvinos ir užburtos, visos Lietuvos
turtas.
Mūrijo paukštis bažnyčią, Šitiems šunims kozalnycią,
niekas jo nesuprato, lipo visi ant sprando, Palšis
esi tu, Gojau, kurs po bažnyčias lekioji, atmena
sienos ir kertys, kaip išdalint tavo paltis; išmirs
jūsų mergos, lervos, ir, lopetom užtvoję, kaip tas
lapas, kur loja, laidosit dar pastirę mūsų laikų
didvyrį.
Užges čia ir mano akys, eisiu kaip tas beregis,
raudos mano išplūdo, gaila, dėl tokio... sūdo!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Parašysiu tam raudės berniukui į Estiją, kaip išeit
iš labirinto, iš kūlgrindos, reikia atgal atvyniot
žaibo lūžtvę, verkti, raudoti, akim žaibuoti, kol pradės
viskas suktis atgal. Ar pas jus jau tik Žliumbiai
beliko? Nėr nė vieno atvyniojančio Žaibą?
Iš kur, kaip per mano akis iš galvos kaulų ėmė eiti
obsidianas, bitino geluonis? Reikia melstis, bet
pirmiausia atkeršyti.
Kius, kius, ks, Ksss (smarkiai lojantis vilkas)! –
Ksss, po egle, triedžiantis vilke!

1991.V.22

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.


Sigitas Geda (1943 - 2008 ) – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas. 1994 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, 1998 m. Gedimino ordino kavalierius. Gyvas lietuvių literatūros klasikas. Poeto vardas tapo avangardinių ieškojimų sinonimu. 1966 m. VU baigė lietuvių filologiją. Tais pačiais metais debiutavo novatorišku eilėraščių rinkiniu „Pėdos“. Dirbo redaktoriumi periodiniuose leidiniuose, buvo atleistas dėl politinių pažiūrų. 1988–1990 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius, aktyvus Sąjūdžio narys, Lietuvos Seimo narys. Nuo 1992 m. – kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ literatūros skyriaus redaktorius. Sigitas Geda – universalios mitinės atminties poetas. Jis modernizavo lietuvių poeziją: išplėtė mitologinės vaizduotės galimybes, sukūrė unikalų meninį pasaulį, kuriame susilydė mitas, religija, kultūra, literatūra, gamta, istorija ir žmogaus kasdienybė. Jo poezijoje jaučiamas nuolatinis ryšys tarp to, kas buvo dar priešistorėje, ir šiandienos; ieškoma universalios mitinės atminties, supinamos senosios lietuvių literatūros, Rytų poezijos, Viduramžių dailės, Biblijos, senųjų kultūrų mitologijos. Žemė, kosmosas ir žmogus suvokiami kaip lygiaverčiai partneriai, giedama giesmė gyvybei. S. Gedos įkvėpimo šaltinis – didieji kultūros bei literatūros tekstai ir gamta, kurią poetas mato ne artojo žvilgsniu kaip sukultūrintą ir sakralizuotą dirvą, bet žvelgia į ją romantiškiau, aktualizuodamas jos stichišką jėgą ir tamsią gelmę. Geda yra gaivališkos metamorfozės meistras, iškeliantis į teksto šviesą būties archetipus ir parodantis juos kaip nuolat kintančius, pereinančius vienas į kitą, susijusius ir susiliejusius. Žodinė žmogaus kūryba atspindi kosminio virsmo dėsningumus, todėl S. Gedos tekstas įgyja metafizinio realizmo bruožų ir sukuria magiško užkalbėjimo įspūdį. Jo vitališkasis žmogus tarytum pratęsia Dievo darbą, dauginasi ir vaisina būtį bent jau nepailstančiu žodžiu, kuris magiškai pakeičia tikrovės veiksmą. Tai valios gyventi apraiška lietuvių literatūroje. „ Visa, ką yra patyrusi žmonija, kas yra išlikę kultūros atmintyje, S. Gedos poezijoje – tokia pat akivaizdi realybė kaip ir ši diena“ (Kęstutis Nastopka).

www.tekstai.lt

1993 m. laureatas - Knuts Skujenieks.

SAGA

Kaip vyšnia, kur viršūnėj uogą,
Paskutinę užsilikusią, saugo, –
Taip aš saugau marškinių sunešiotų
Vieną vienintelę sagą.

Kai nebėr jau nei vilčių, nei suvenyrų,
Ir kai per sunki našta jau lenkia,
Aš užanty paknyburiuoju sagą,
Įsiūtą tavo rankų.

Apmaudui meto ir bado,
Sniego ir miego pykčiui
Tu prisiuvus mane prie akyto gyvenimo
Meilės ir amžinybės dygsniais.

Naktis įveikė dieną. Žiūriu į langą,
Vienintelį, kuriame šviesa dega.
Ne į langą. Į gyvastį man ant krūtinės,
Tavo įsiūtą į sagą.

Latvių poetas, vertėjas, žurnalistas ir literatūros kritikas Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks) gimė 1936 m. Rygoje, vaikystę praleido netoli Bauskės prie Lietuvos sienos. Išmintingas ir vertybiškas Latvijos patriotas – žmogus, turintis nacionalinį instinktą, aktyvus politikas, latviškos dvasios ir kultūros skleidėjas pasaulyje, vadinamas Latvijos pasididžiavimu. Jame sugyvena pilietiška drąsa ir galingas poeto talentas.
Skujeniekas studijavo latvių filologiją (1954–1956), baigė Maskvos Gorkio literatūros institutą (1961). 1962 m. be išankstinio įspėjimo ir akivaizdžios priežasties nuteistas už „antitarybinę agitaciją“. Atskirtas nuo gimtinės ir žmonos septynerius metus kalėjo Mordovijos lageryje Rusijoje – darbo stovykloje, kur dirbo staliumi, valytoju, pakavo ir transportavo televizorių korpusus. Taip tarybų valdžia siekė prigąsdinti kitus laisvamanius ir paversti Skujenieką paklusniu sovietiniu piliečiu, bet jis liko principingai ištikimas savo žemei ir valstybei. „Man daug kuo gali nepatikti latvių tauta, bet vienas dalykas yra svarbus: šita tauta yra mano. Kitos neturiu ir neturėsiu. Be to, ačiū Dievui, turiu savo žemę po kojom ir savo valstybę. Ar ji atsilikusi, ar išsivysčiusi, tai neturi lemiamos reikšmės – tokioje privalau gyventi, tokioje ir gyvenu“, – sakė jis viename interviu. Kalėjimo laikotarpį ironiškai pavadino „lagerio aspirantūra“ arba „kūrybine komandiruote“.
Kai poetą įkalino, Knutas ir Inta Skujeniekai tebuvo susituokę vienerius metus. Jų laiškai, išleisti atskiru Raštų tomu ir pavadinti Kro-Kro, atskleidžia emociškai sodrią dviejų žmonių bendravimo istoriją ir išoriškai griežtoką, bet humoro perpintą jų santykių stilių. Knygoje surinkti laiškai yra ir labai asmeniškas dviejų žmonių ryšio, pasitikėjimo bei meilės liudijimas, ir kartu be galo taikli tarybinių laikų atodanga. Laiškuose jie vienas kitą vadino krokodilais ir schematišku krokodilo piešinėliu vietoj parašo laiškus užbaigdavo. Intos krokodilas išsiskyrė ant uodegos užrištu kaspinėliu, o Knuto krokodilas – pripiešta barzda. Kaip tik šiomis intymiomis pravardėmis sužaista knygos pavadinime Kro-Kro.
Skujenieko tėvas Emilis Skujeniekas buvo lietuvių literatūros vertėjas, turėjo Lietuvos pilietybę – ši šeimos biografijos detalė įtvirtino Knuto prielankumą lietuvių literatūrai ir kultūrai. Lietuviškos Skujenieko poezijos knygos Aš toli esu viešėjęs (2004) įvade poetas brėžia savo simpatijos Lietuvai trajektoriją: „Su Lietuva aš susijęs visą gyvenimą. Kiek save atsimenu, mano akys nuolatos matė kaimynų žemę – čia pat, už upės, priešais savo namus. Tos sąsajos – tai šeimos atmintyje likę Pirmojo pasaulinio karo metai, gyventi Lietuvoje. Tai mano tėvo darbai, verčiant jūsų literatūrą į latvių kalbą ir latvių į lietuvių. Tai mano draugai bei kolegos Lietuvoje – gyvi ir jau mirę. Svarbiausia – tas žodžiais nenusakomas mūsų bendrystės pojūtis. Ar mes vienas kitu džiaugtumės, ar viens su kitu bartumės, – mes esam broliai. Kai kasdieniai žodžiai nebepadeda, talkon ateina poezija.“
Skujeniekas laikomas vienu svarbiausių Latvijos poetinio gyvenimo dalyvių – jis yra išleidęs devynias poezijos knygas, vieną literatūros kritikos rinkinį, apie dvidešimt vertimų knygų, jo paties kūryba versta į daugiau kaip 20 kalbų. Paskelbė reikšmingų straipsnių apie Latvijos folklorą ir kultūrą, latvių liaudies dainų poetika naudojosi ir poezijoje, pagal skambius, melodingus jo eilėraščius sukurta daug dainų, tapusių šlageriais. Sudarė ir į latvių kalbą išvertė lietuvių liaudies dainų rinktinę Žemė kėlė žolę (Zeme cēla zāli, 1986), išvertė Sigito Gedos eilėraščių rinktinę Sokratas kalbasi su vėju (Sokrats runā ar vēju, 2004, sudarė Kęstutis Nastopka). 2002 m. pasirodė dvikalbė Juditos Vaičiūnaitės rinktinė, kurios redaktorius ir vienos iš pratarmių autorius – Skujeniekas.
Poezija Skujeniekui – ne idėjų generavimo erdvė, ne pareiga, bet gyvenimo būdas, todėl eiliuoti nenustojo net lageryje. Pats autorius laiko, kad kaip tik lageryje sukurti jo pirmieji rimti tekstai – čia parašė apie 1 000 eilėraščių, kurie vėliau sugulė į knygą Sėkla sniege (1990). Skujenieko tris reikšmingiausias knygas taikliai apibūdino latvių poetas Juris Kronbergas, palygindamas jas su Dieviškosios komedijos struktūra: lagerio poezijos rinktinė Sėkla sniege yra Pragaras, Lyrika ir balsai – Skaistykla, meilės poezijos rinkinys Įrišk balton skarelėn – Rojus.
Skujenieko poezijoje į harmoningą vienovę susipina negailestingas tiesumas, raibuliuojanti aistra gyvenimui, galinga latviškos dvasios energetika ir povandeninės srovės, kurios triuškinančia tėkme nušluoja oficialios valdžios pastangas apriboti minties laisvę. Eilėraščiuose esama pritildytos ironijos, liūdnos gėlos ir atsparaus džiaugsmo. Tai poezija, kurioje tiesiogiai galima pajusti laisvės alkį, metafizinį ilgesį ir meilės atbalsius. Skujenieko lageryje rašyta poezija (pats uždraudė vadinti savo kūrybą „lagerio poezija“) yra stebėtinai šiuolaikiška, nors rašyta prieš pusšimtį metų.
Skujeniekas savarankiškai išmoko daugybę kalbų, išstudijavo vertimo teoriją. Poeziją verčia iš 30 kalbų, jomis gali laisvai skaityti (daugiausia ukrainiečių, slovėnų, ispanų, serbų, makedoniečių, graikų, lenkų, lietuvių, suomių, hebrajų, švedų, danų). Poetas yra sudaręs unikalią poezijos rinktinę, kurioje užfiksuotas jo daugiakalbiškumo fenomenas – vieno eilėraščio vertimai į 33 kalbas.
1990 m. Skujeniekas tapo tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu už lietuvių poezijos vertimus į latvių kalbą. Jis yra pirmas ir kol kas vienintelis užsienietis, pelnęs Jotvingių premiją (1993). Taip pat apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu (2001), Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, 2008 m. gavęs Baltijos Asamblėjos literatūros premiją už Raštus, kurie išleisti aštuoniais tomais. 2010 m. Knutas Skujeniekas pelnė pačią garbingiausią Latvijos literatūros premiją – Gyvenimo prizą už reikšmingą ir išliekamąjį indėlį į Latvijos literatūrą.

Laura Laurušaitė


www.šaltiniai.info

Ugne, smagu, kad taip pataikiau, rinkausi iš ankstyvesnių kūrinių, tai šis eilėraštis man irgi pasirodė pats pačiausias :)

1992 m. laureatas - Donaldas Kajokas

APIE RUDENĮ IR PER DIDELIUS BATUS

Įsigijau per didelius batus.
Nėr ko norėt – ne vaikas, nepriaugsiu
ligi jų dydžio, teks – kol nenuplyš –
šlepsėti jais rudens metu. bjauriausiu.

Lig batų dydžio nepriaugt – menka
bėda, kur kas prasčiau, kai spausti ima
ar klaipos į šalis per dideli,
deja, ne batai mūsų, o troškimai.

Nėr ko norėt – ne vaikas jau esu,
ir netgi ne jaunuolis, – lietui lyjant
lėtai šlepsiu. sau. molio takeliu –
taip grįžta senis, perkėlęs galviją.


Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.


Donaldas Kajokas (g. 1953) – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline premija. Baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu, vėliau – Literatūros muziejuje, „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi. Debiutavo 1980 m. eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“. 1992 m. poetui paskirta Jotvingių premija. 1995 m. Poezijos pavasario laureatas už knygą „Drabužėliais baltais“. 1998 m. įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinktinę „Meditacijos“. 2006 m. gavo „Vieno Lito“ premiją už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“. Pirmajame eilėraščių rinkinyje D. Kajoko poetinė kalba konkreti, daiktiška, neretai ironiška. Vėlesniuose poezija plėtojasi vakarietiškosios ir rytietiškosios tradicijų įtampų lauke. Poetas kartoja haiku struktūrą, rašo persiškus rubajatus, paraboliškus eilėraščius proza. Žymią poezijos dalį sudaro trumpi meditaciniai eilėraščiai, kurių autorius įsižiūri į gamtą, įsiklauso į save, jausdamas pasaulio vienovę ir harmoniją, patį įsižiūrėjimo į pasaulį džiaugsmą. Vaizdas trūkinėja, palikdamas vietos nuojautai, tylos pauzėms. Eseistikoje kalbama apie pasaulio vienovę, akimirkos trapų grožį, žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, remiamasi ne tik savo įspūdžiais, bet ir plačiu filosofinės minties kontekstu. „Gaudyti kuo grynesnę poetinę vibraciją“ – taip „Autoriaus žodyje“ („Meditacijos“) Kajokas apibrėžia svarbiausią principą. Ar galima sakyti – poetinį principą? Taip, nes ir mintis išauga iš galvojimo, kad pasaulyje veikia vibruojanti dvasinė energija, kad žmogus, nuolat tobulinantis save kaip instrumentą, yra jos pasiekiamas, užgaunamas“ (Viktorija Daujotytė).

www.tekstai.lt

1991 m. laureatas - Henrikas Nagys

EILĖRAŠČIAI APIE ŠIAURĘ

I

Kai sugrįžta žiema,
suledėja saulė
ir paukščių sparnai.
Tarp lango ir girios
vėjas permatomas
kaip ledas.
Begalinėj, baltoj tylumoj
viešpatauja žiema.

Tu stovi prie lango ir lauki
praskrendančių paukščių,
rogių,
palinkusio pakeleivio,
laukinio žvėries
arba
tik sutemos.

Sniegas užgulęs stogus,
užgulęs upes,
kelius
ir širdį.
Sniegas užgulęs beržynus
ir atsiskyrėlę eglę
tavo žemės ir tavo
dangaus pakraštyj.

Kai sugrįžta žiema,
tu stovi prie lango
ir lauki
pavasario.

II

Šiaurė yra žiemkentis grūdas.
Po sniegu tekanti upė.
Banguojantis ežeras
po stora ledo danga.
Eskimo žingsniai.
Indėno strėlė.
Harpūnas. Elnias. Suomio akys.
Legenda. Baladė. Švarus
ir permatomas sonetas.

Šiaurė yra visų poetų namai.
Visų medkirčių. Vargdienių. Ir
atsiskyrėlių. Plėšikų,
kurie
iš turtingųjų ėmė ir vargšams dalijo.

Šiaurė yra
balta ir skaudi
tyla.
Ir baltas riksmas.

Šiaurė: erškėčių krūmas
ir laužo ugnis. Tavo
ir mano namai.

III

Elnias prabėga pusnynais.
Skamba eskimų dainos.
Ruonių kraujas
kaip spanguolių uogos
pabertos ant sniego.
Kaip vaikiški karoliukai.
Dūžta varvekliai.
Gailiai aidi oras.

Pralekia vėjai lygiu ledu.
Palšas dangus atsispindi ant kieto
įlankos veidrodžio.
Už Beringo sąsiaurio žiūri
įstrižos akys
iš Azijos.

Prisimenu seną suomį, kalbėjusį sūnui:
Žiūrėk, sūnau,
tenai,
horizonte,
kaip šaltos akys
švininis dangus.
Ten,
už akmenynų,
Azija.
Čia, už tavo nugaros, Europa.

Stovėk, sūnau,
kaip uola,
kaip granitas,
uždenk
savo kūnu
Europą.

IV

Šiaurė yra platuma
be galo ir be pradžios.
Balta ir skaisti kaip Dievo mintis
pačią pirmą kūrimo valandą.

Šiaurė yra balta kaip popieriaus lakštas,
drobė, nepaliesta teptuko.
Akmuo, nekapotas nei kūjo, nei kalto,
jaunos moters šypsena,
pirmas vaiko žodis,
meilė - nežinoma ir neišpažinta.

Šiaurė yra mirtis ir gyvybė įsčiose.
Niekieno žemė, kur gyvena
vėjai ir angelai ir
kareivių vėlės.
Vienišo traperio sapnas.
Pašauto elnio riksmas.
Upėtakio šuolis kriokliu aukštyn.
Sakalo sklandymas.
Žvėris, sustingęs staiga, prieš pavojų.

Šiaurė yra mano tikrieji namai.
Motina ir moteris.
Mylimoji ir brolis.
Sesers šypsena ir
plaukai ir amžinas miegas.

V

Vėjai plevena kaip lengvo lino užuolaidos.
Spindi žvaigždės pro juos ir apledėję miškai.
Lygiu ledu užklotos įlankos, fiordai,
aštrios uolos ir ramios sodybos žvejų.
Vikingų dukterys taiso tinklus lig vidurnakčio.
Loja į blyškų mėnulį vienišas šuo.
Vaikšto žiema amžinos nakties gamtovaizdyj -
liekna ir grakšti ir balta
kaip Solveiga.

VI

Išmyniau sniege raides:
palikit vieną mane.
Palikit mane su savim,
kad galėčiau kalbėti
sniego ir vėjų kalba.
Būti vienas rąstų namelyj
prie linksmos ir traškios ugnies,
klausyti savo širdies plakimo
ir pūgos į lango stiklą.

Klausyti eglių šniokštimo,
durų klabenimo ir,
po vidurnakčio,
žvaigždėjančios tylumos.
Matyti savo veidą vandens ąsotyje.

Teateina pavasaris man vienam:
lėtais lašais ir upelių gurgėjimu,
praskleidęs pirmą žiedą
atokaitoj.

Tada sugrįšiu pas jus,
nusiprausęs girių šaltinio
vandeniu ir švilpiniuodamas
kaip Tomas Nipernadis.

Išmyniau sniege raides ir laukiu pavasario,
kad ištirpdytų motina saulė atsiskyrėlio raštą.

VII

Laukiu pavasario. Kai pradės kalbėti
sidabrinėm burnom upeliai po sniegu.
Kai lieknos lazdynų rykštės pradės raudonuoti
pirmais pumpurais.
Vėlyvą gegužį pirmas paukštis nutupia
ant juostančio žemės gūbrio atokaitoj.
Seni žvejai ant upių kranto klausosi
pleišėjančio ledo.

Laukiu pavasario. Kai vėjas gaivus
ir šiltas dvelkia į veidus.
Kai į geltoną mūrą senų karčemų
atsirėmę raukšlėti indėnai žydriom ir bejausmėm akim
seka baltus debesis.
Laukiu pavasario. Žemė
drebėdama kenčia
prisikėlimo skausmą.

VIII

Miškus nukapojo šiaurės jauni medkirčiai.
Nukapojo ir nudainavo dumblinu vieškeliu.
Ežere atsispindi kelmai ir sausi stagarai
pernykščios aštrios žolės.
Brendam kirtimais. Iriamės tyru, garuojančiu
vandeniu. Laukiam, sumerkę meškeres.
Didžiulių žuvų šešėliai vingiuoja gelmėj.
Dvelkia drėgnas rytmečio vėjas.
Miškus nukapojo barzdoti vyrai.
Rąstus nuplukdė dainuodami sielininkai.
Dangaus pakraštyje auga nauji miškai.

IX

Šiaurė mano namai. Neringos smėlis
užpustė žvejų sodybas: Tegul ilsis ramybėje
aisčių žvejai.
Liko žuvėdros ir marių vandenys.
Liko
žemė, sūraus lietaus
plaunama.
Šiaurės pašvaistė šviečia į mano brolių
ir mano
veidą
skaisčia,
nemirtinga
ugnim.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.

"H. Nagio poetinis balsas galingas, savitas, gyvai jaunatviškas, nuosaikiai iškilmingas. Jo poezijos pobūdis draminis bei traginis, savotiškai primenąs Skandinavijos dailininko Edvardo Muncho tapybines vizijas: kraštutinė klaikuma, pilnutinė vienatvė, širdį plėšanti mėnesienų tuštuma – ką prisišauksi? Žmogaus nėra. O jei ir būtų, jis paniręs į savo sielvartą, į tave tiesia rankas pagalbai. Poeto paguodai lieka tik medžiai, upės, kalnai, erdvių tuštumos, bet ir tai – draminiuose pavidaluose ir paslaptingose formose. Iš čia, aišku, išsiskelia ta prometėjiška kovos ugnis, betgi su neišvengiama nuolanka Dievui ir likimui. Iš čia išplūsta ir tasai žmogaus – brolio motyvas, kuris pradžioje apglėbė tik savo tautą, vėliau – visų epochų nelaiminguosius nuo pat pasaulio sukūrimo iki šios valandos. Visa tai išreikšta grynai poetinėje plotmėje be jokių pašalinių drumzlių."

Tęsinys:

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vil...

https://itunes.apple.com/us/app/booxu...

Įtraukite Sara Mannheimer "Veiksmas". Ačiū

http://www.tytoalba.lt/veiksmas

1990 m. laureatas - Henrikas Čigriejus

KOVO LAUKIMAS

Nuo dabar aš jau būsiu labai užsiėmęs,
(Birželio dabar vidurys!), aš tai lauksiu
Jau pavasario kito, bet ne gegužio, ne ziedonio,
O tik to – prie nubudusių karklų –

To pažliugėlio, to su kovais – to vasario ir kovo,
Kai viskas tik dar prieš akis net ir man. Dieve, Dieve,
Kaip uždainuojančių katinų ir ledokšnių meto
Visada man reikėjo.

Bet kai jau ateis, nors, tiesa, dar negreitai –
Kol kas dar nėra jam čia vietos –
Taip mokėsiu tada juo stebėtis, grožėtis,
Kad negudriausias tas n o r a s p r a e i t i

Jam išgaruos iš galvos, pats nustebęs
Linksminsis jis ir linksmins,
Kol jau reikės nenorom pasakyti:
Kur tavo ranka? Patamsy juk nebematau tavo rankos.

2003 06 19

Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.


****************************************************************
2014 m. liepos 28 d.
HENRIKAS ALGIS ČIGRIEJUS: „NEMOKĖJAU RAŠYTI APIE TAI, KAS MANĘS NEJAUDINA“


1933 m. Vidugirių kaime, Saločių valsčiuje gimęs poetas ir prozininkas, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Henrikas Algis Čigriejus neseniai sulaukė 80 metų jubiliejaus. Vilniaus universitete lituanistikos studijas baigęs rašytojas, „Poezijos pavasario“, „Jotvingių“, „Antano Miškinio“, „Petro Cvirkos“ ir kt. premijų laureatas, teigia per savo „aštrų liežuvį“ ne kartą prisiviręs košės.

Paskambinus rašytojui, atsiliepė jo dukra: „Tėveliuk, atsitrauk nuo kompiuterio, tau skambina.“ Kaip vėliau paaiškėjo, kompiuteris čia teatlieka spausdinimo mašinėlės funkciją – plunksna rašyti tekstai perrašomi. Straipsnį apie gimtąjį kraštą rengiantis poetas ir prozininkas šmaikštavo, kad pokalbiui laiko ras – juk yra „pensininkas, o jaunimo kalba tariant – pensas“.

Gimėte Vidugirių kaime, Pasvalio rajone. Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ką prisimenate iš karo, pokario metų?

Prisiminimų daug – vieni gražesni, kiti – ne tokie. Man teko gyventi baisiais laikais: kada Jonas turėjo šauti į Petrą, o Petras į Joną, nors niekad prieš tai nebūtų to darę – svetimieji primetė mums žaidimus, o mes pasigriebėm, ką padarysi… Žemelė sutaikė visus, bet atsiminimai lieka.

Mokykloj per pertrauką eidavom į miestelio aikštę pažiūrėti, ar yra nušautų vyrų. Reikėjo visa tai kažkaip iškentėti.

Esate minėjęs, jog vaikystėje kartu su pusbroliu leisdavote pačių parašytas knygas – „lininiais siūlais susiūtus sąsiuvinėlius su žiauriais tekstais ir iliustracijom“. Kokių dar kūrybiškų idėjų kildavo jaunajam Henrikui?

Iš prigimties buvau knygius. Už tai, kad rašau, matyt, yra kažkaip nulemta. Reikėtų pasakyti „ačiū“ dėdei Petrui, kuris buvo kelių inžinierius. Grįždamas atostogoms į tėviškę, atveždavo ne saldainių, o knygų (dar kai kurias jų turiu). Ir užkrėtė mane „knygų liga“.

Mūsų namuose netrūko skaitinių. Vokiečių laikais gaudavome kelis laikraščius: „Į laisvę“ (vėliau vadinosi „Ateitis“), „Ūkininko patarėją“, „Naująją sodybą“, „Savaitę“, „Žiburėlį“. Dar ir šiandien turiu išsaugojęs 1943 m. „Žiburėlio“ komplektą. Nors tas šiek tiek provokiškas leidinys buvo skirtas vaikams, jame publikuota ir rimta H. Nagio, J. Baltrušaičio, B. Brazdžionio, A. Miškinio ir kt. kūryba. Karo metais jis tarsi sakė: „Vaikai vaikai, karas tai karas, bet yra dar ir gyvenimas“.

Mudu su pusbroliu nutarėm „leisti“ ir savo laikraštį – siūdavome knygeles. Jis parašė knygą „Apie jūrininką ir kareivį“, o aš – „Trys girtuakliai“. Jis man sako, kad klaidą padariau, o aš teisinuos, kad taip ir girdžiu – girtuakliai. Iš tokių juokų, nerimtų dalykų, kartais ir rimti pasidaro.


Su tėvais Antanu, Apolonija ir sese Dalia Regina, 1952 m.
Kokie autoriai, knygos tuomet darė didžiausią poveikį?

Pirmiausia Kazys Binkis su savo „prastu“ kirčiavimu – aš iki šiol prastai kirčiuoju, esu biržietis – ir jo nuostabi knyga „Kiškių sukilimas“. Kai atėjau į pradžios mokyklą, jau mokėjau beveik visą ją atmintinai. Tas pats dėdė Petras atvežė ir Binkio verstą Hofmano eilėraščių knygą „Vaikai vanagai“ – baisūs tekstai, bet man darė pasiutiškai didelį įspūdį. Buvo ten ir tikrai gražios pedagogikos, pvz., tyčiojasi vaikai iš negriuko, o pasakyta „Žmogus jis visai nekaltas, jeigu nėr kaip jūs toks baltas“. Kai kurių knygų dar turiu ir originalius leidimus.

Kaip apibūdintumėte savo kelią į literatūrą? Ar jis tradicinis to meto kontekste? Kada publikavote pirmuosius kūrinius?

Vidurinėje mokykloje garsėjau kaip dailininkas. Bet kai Pasvalio rajono laikraštis (gal 1951 ar 1952 m.) paskelbė apsakymų konkursą, mokytojų paragintas ir aš kažkokį tekstą parašiau. Keista, iki šiol neatsimenu, apie ką jis galėjo būti. Ar tik ne apie tai, kaip Amerikos jaunimas kovoja už taiką, ar dar kokią nesąmonę.

Iš tikrųjų pradėjau rašyti tik studijų metu. Gyvenau Tauro bendrabutyje kartu su Jonu Juškaičiu, Juozu Tumeliu, Pauliumi Dreviniu. Ką nors parašę, vienas kitam parodydavome. Pirmieji mano eilėraščiai pasirodė tik 1957 m. „Jaunimo gretose“, „Švytury“. Kadangi niekaip negalėjau priversti save parašyti ką nors „valdiško“, nelabai norėjo mano kūrybą spausdinti. Nemokėjau rašyti apie tai, kas manęs nejaudina – apie visokius „komunizmo rytojus“.


„Tauro“ bendrabutyje, 1957 m.
Ar studijų laikais literatūriniame gyvenime dalyvaudavote?

Jau maždaug 1957-1958 m. universiteto literatų būrelis rengdavo įvairius vakarus: Anykščiuose, Kaune, Druskininkuose… Tuo metu socialistinis realizmas jau nebebuvo toks aršus. Atsimenu, vykome į Kauno Politechnikos instituto literatų būrelio, kuriam tada vadovavo Icchokas Meras, organizuojamą vakarą. Važiavome su universiteto skirta „Pobieda“: Judita Vaičiūnaitė, Vladas Dautartas ir aš. Paskui dar prisidėjo Kazys Saja ir Algimantas Baltakis. Taigi, mes tam vakare skaitom apie pavasarį, gamtą, meilę ir t.t. Ir kažkoks vienas poetas paskaitė apie kolūkio laukus ir traktorių – visa salė pradėjo juoktis. 1957-aisiais buvo jau prasidėjęs atlydys.

Tai Vilniaus ir Kauno literatai artimai bendravo?

Neprisimenu. Na, tiesą sakant, man Kaune tas vakaras buvo lemtingas – ten susipažinau su savo būsima žmona. Vilniaus universiteto literatus tada globojo doc. Adolfas Sprindis. Jaučiau didelę moralinę pagarbą iš prof. Vandos Zabarskaitės. Universitete buvome parengę ir kūrybos almanachą „Šviesų rytą“, kuris taip ir neišvydo dienos šviesos. Kažkur pas mane dar yra likę tie tekstai, viršelį piešiau…

Pirmoji Jūsų knyga „Metų šviesos“ (1971 m.) – eilėraščių rinkinys, nors pradėjote nuo apsakymų?

Taip, nuo apsakymėlių. Ir universitete keletą jų rašiau, bet taip ir liko stalčiuje. Vėliau buvau pradėjęs rašyti memuarus – paskatino ypatingo grožio Janio Jaunsudrabinio „Baltoji knyga“ – pamaniau, kad galiu parašyti savo vaikystės knygą. Išėjo nemažas aplankalas, iš kurio dabar semiuosi idėjų apsakymams.

Jūsų kūryboje plėtojamoje kaimo temoje sušmėžuoja ir viena kita sovietmečio detalė, pvz., novelėje „Kelrodis“ Apolinaras dovanų gauna Stalino biografiją ir bando jos atsikratyti, o „Svetimų švenčių išvakarės“ mokiniai Vilius ir Juzė gauna nurodymą užrašyti plakatą: „Tegyvuoja didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos XXXI metinės“. Vėlai po pamokų vargstančius jaunuolius pastebi prancūzų kalbos mokytoja, pasiūlanti vaikams vogti knygas iš koridoriuje sudėtų maišų. Toje pačioje novelėje vienos knygos vadinamos „nelaimingomis“, „pasmerktomis“ knygomis, kuriose esti „senasis raugas“ (pvz., Dievas pradedamas didžiąja raide). Jei nuo novelės grįžtume prie prisiminimų: ko teko patirti su tokiomis organizacijomis kaip „Glavlitas“, ar buvote atidžiai stebimas, cenzūruojamas?

Manau, kad taip. Juk antroji knyga išėjo tik praėjus šešeriems metams nuo pirmosios… Įsivaizduokit: parengi rankraštį, nuneši į leidyklą, prasideda vidinės recenzijos ir t.t. Atsimenu kartą į „Švyturį“ nunešiau eilėraštį apie jurginus: „Lig stogo jurginai užaugs, / Kad pririšti galėtume žirgus. / Tiesa, mes neturim žirgų, / Ir jau skina sekmadienis mūs atminimui jurginą.“ Ir manęs klausia: „Palauk, neturim žirgų? Apie kokius tu ubagus nori rašyt?“ – pasitaikydavo visokių kuriozų. Jurginai dideli, o arklio mat neturi (juokiasi).

Kartais jauniems žmonėms sunku suprasti tokį dalyką: reikėjo mums žaisti žaidimą, atiduodant tas vadinamąsias „duokles“. Parašei apie spalio revoliuciją, o toliau galėjai rašyti apie ką nori. Man, tiesą sakant, nesisekė to padaryti, nemokėjau, nors pasiusk.


Dėstėte įvairias humanitarines disciplinas – etiką, estetiką, kultūros istoriją… Ar griežtas buvote dėstytojas, daug reikalavote iš savo studentų?

Kadangi buvau karšto, sangviniško būdo, tai buvau prisiviręs košęs, penktame kurse turėjau būti pašalintas iš universiteto: ant Basanavičiaus kapo per Vėlines padėjau gėlę, Operos ir baleto teatre sukėlėme triukšmą, kad „Faustą“ su Antanu Kučingiu pakeitė į „Pilėnus“. Mano charakteristikoj pažymėta, kad dėl „tam tikrų antitarybinių pažiūrų negali dirbti mokykloje“. Teko rinktis specializuotą, ekonominio profilio mokyklą – kooperacijos technikumą. Ten humanitarinės disciplinos buvo tik fakultatyvios. Aš dėsčiau estetiką ir kultūros istoriją. Kad ir kaip būtų, reikia nusilenkti tuometinei Švietimo ministerijai už tai, kad visur – net ir elektromechanikos, ir žemės ūkio, ir medicinos mokyklose – dėstytos humanitarinės disciplinos. Studentų labai neapsunkinau, didelių kliūčių nedariau, o jie tikrai klausėsi, domėjosi. Mano kolega Vladas Aleksandravičius buvo įsteigęs „Estetikos klubą“. Kasmet Laimonas Noreika ten ką nors skaitydavo. Pamenu, vieną vasario 16-ąją jis skaitė Vinco Mykolaičio–Putino eiles – mes stebėjomės, kaip nebijojo.

Tik atėjus nepriklausomybei, pasikeitus kontingentui, pradėjo mokytis labiau tik versliniais dalykais besidomintieji, dėstyti humanitarinės disciplinas tapo sunkiau.

Esate minėjęs, kad „visi, kurie rašome, tai darome tik todėl, kad mums taip lemta“. Ar rašymas, kūryba yra lemtis? O gal tai pasirinkimas, darbas, pomėgis?

Man beveik nėra abejonių – daug ką žmogus gali padaryti geriau, tačiau kūryboj negali padaryti geriau, negu tau duota. Gali profesionaliai taisyti, bet kas turi ateiti, tas turi.

Buvau gavęs daug dovanų vidurinėje mokykloje – dailininkas, sportininkas, aktorius – tik baisiai nemokėjau chemijos (juokiasi). Tačiau svarbu plėtoti vieną talentą, nesiblaškyti. Jonas Strielkūnas – nei dailininkas, nei aktorius, o koks poetas! Galbūt išimtis yra Leonardas Gutauskas, bet tokių pasitaiko vienetų vienetai.


Tęsinys:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/...

1989m. laureatas - Kazys Bradūnas

PAKELIUI

Mus, kaip žolę, likimas išrovė,
Tiktai šaknys paliko tenai,
Kur prie upių piliakalniai stovi,
Kur sugrįžt aklas kelią žinai –
Po vargų amžinybės keliais
Ten klajūnui ramybė ateis...


in memoriam

Kazys Bradūnas (1917 02 11 – 2009 02 09)

Viktorija Skrupskelytė

Išėjo mokytojas. Išėjo iš čia į Ten, su savimi nusinešdamas neišsakytų poetinių sumanymų pasaulį, o mums, ne vienai kartai į priekį palikdamas skaityti didelės jėgos ir didelio grožio eilėraščių, kuriuos mes jau kurį laiką esame įvardiję žemės poezijos vardu.
Atsisveikinant su poetu, visuomenininku, knygų sudarytoju ir redaktoriumi Kaziu Bradūnu, norisi prisiminti pirmuosius jo daug žadančius, kupinus džiaugsmo ir vilties eilėraščius, išspausdintus senajame „Židinyje“ prieš maždaug septyniasdešimt metų. Tai buvo jo poetinės kelionės pradžia, sąmoningai ar nesąmoningai užšifruota žemės ir amžinybės, žemės ir kūrėjo nenutrūkstančios draugystės šifrais, – toji draugystė jau tada palaikė ir stiprino jauno rašytojo kūrybinį polėkį: „Žeme, žeme, žydėsi, žeme amžiais nedžiūsi. // Žeme, būkim drauge amžinai“ („Žeme, žydėkim“).
Poetui iškeliavus į Amžinybę, noriu prisiminti ir paskutinio Bradūno kūrybos etapo eilėraščius – skaidrius, permatomus kaip diena, kiek lė­tesnio tempo, dvelkiančius ramybe ir susitaikymo dvasia, išspausdintus jo 2001 m. „Sutelktinės“ užsklandos cikle. Jie gyvenimą ir poeziją susieja ne paraleliniu jaunystėje ištartu „gyvenkim drauge“ šauksmu, bet poeto atrasta, pajausta įžvalga, kad poezija vienu žingsniu atsilieka nuo to, kas išgyventa. Ji tarsi seka gyvenimą, rinkdama pėdsakus ir prisiminimus, įvardydama ir įamžindama poeto sąmonėje iškylančią paskutinių gyvenimo
akimirkų nuojautą: „Išeinu... Kelionė ilga – / Minu smėliu barstytą
taką... / Tik eilėraščio pabaiga / Mano pėdas dar seka“ („Kai jau viskas sudėta“).

http://www.nzidinys.lt/files/various/...

Aš manyčiau, čia jau itin retais atvejais reiktų įrašinėti neperskaitytas knygas, nes į metų galą, matydamas, kad nespėji gali pradėti dažniau taip sugalvoti :D

Apie paauglius rašytojus: dabar nerandu nei gimimo metų, nei tikslios info, bet Ieva Toleikytė gana jauna parašė "Garstyčių namą".

"Bespalvį" aš irgi leisčiau sau įrašyti į 33 punktą :D

1988 m. laureatas - Alfonsas Nyka-Niliūnas

ŽIEMOS PEIZAŽAS

Miestas, išraižytas juodame saulėleidžio metale,
vadinasi Prisikėlimas, gimtasis mano miestas.
Didžiulis skurdo ir neapykantos nimbas supa jį
magnetiniu ratu, kuris tarytum planeta sukasi kietai
užspaustos mano motinos akies orbitoje.
Mirštantis badu gyvybės medis sustingusiom rankom gaudo
praskrendančius paukščius, kurie tačiau išsprūsta ir krinta
negyvi ant žemės. Ir medis miršta.
Saulė – anemonas prie suvytusios kaktos – praslenka pro
violetinį šulinį. Kraujo dėmės ant žemėto slenksčio; sniegas
ant blakstienų; langas be veidų. Pamišę durys tyliai dainuoja
prie sienos gulėjusios mergaitės plaukus ir krūtis.
Miestas, išraižytas juodame saulėleidžio metale,
vadinasi Išnykimas.


Washington, 1954

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikr. Čipkus, 1919-2015) – poetas, kritikas, vertėjas – ne tik vienas iš svarbiausių lietuvių emigracijos rašytojų, bet ir simbolinė figūra, kuri bene geriausiai atstovauja pokario išeivijos egzistencinėms ir intelektualinėms dilemoms. Gimęs ir augęs Aukštaitijoje netoli Utenos, Niliūnas studijavo humanitarinius mokslus Kauno, vėliau Vilniaus universitetuose. 1944 m. frontui priartėjus prie Lietuvos po avantiūriškos kelionės jis atsidūrė Vokietijoje. Čia Niliūnas tęsė studijas Berlyno, Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose, mokytojavo lietuvių gimnazijoje, išspausdino pirmąjį eilėraščių rinkinį ir pirmuosius kritinius straipsnius. 1949 m. kartu su dauguma kitų lietuvių emigrantų persikėlė į JAV, kur ilgus metus dirbo didžiausioje pasaulyje Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
Kaip ir anksti žuvę Vytautas Mačernis ir Bronius Krivickas, Niliūnas priklauso literatūroje ryškų pėdsaką palikusiai šatrijiečių-žemininkų kartai, kuri gimė ir subrendo nepriklausomoje Lietuvoje, o kūrė karo, okupacijų ir emigracijos sąlygomis. Išeivijoje Niliūnas, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas ir kiti tęsė kartos tradicijas, burdamiesi apie poezijos antologiją Žemė (1951) ir bene svarbiausią išeivijos literatūrinį žurnalą Literatūros lankai (1952–1959).
Ankstyvojoje lyrikoje, rašytoje Lietuvoje ir Vokietijoje, išsiskiria didelės apimties, ilgų eilučių eilėraščiai, paties poeto vadinami „simfonijomis“ arba „improvizacijomis“. Juose vis grįžtama į gimtuosius namus, sykiu suvokiant, kad namai nesugrąžinamai prarasti, kad „pašarvota šviesa, išauginusi mus“. Gimtinėje tarp žmogaus ir aplinkos užsimezgęs nepaprastai glaudus ir abipusis ryšys – čia visa yra gyva ir apdovanota gebėjimu atsiliepti. Ši „bekraščio džiaugsmo“ vieta vaizduojama su daugybe konkrečių ir savitų detalių: tai ir artimieji (ypač poetui reikšmingas motinos atminimas), katė ir mėlynos langinės, beržai ir juose tupinčios varnos, dvaro parko alėja ir Utenos bažnyčia.
Prarasta vieta ir žmonės prisikelia naujam gyvenimui poetiniame žodyje. Ar toks gyvas ir įsimenantis jų paveikslas būtų atsiradęs pasilikus Lietuvoje? Ko gero, ne. Šį paradoksą eilėraštyje „Jėzaus atsisveikinimas“ poetas išreiškia taip: „Praradimas sukuria pasaulį“. Gimtinės netektis poetui regisi neišvengiama dar ir dėl to, kad jis negali „nustelbt savy / Galingo pažinimo medžio balso“, o tam, kad pažintum pasaulį, reikia palikti namus. Taigi niliūniškasis benamis patraukia į plačius europinės klasikos ir moderniosios kultūros laukus, teikiančius stiprių impulsų kūrybai. Joje girdimi egzistencialistinės literatūros ir filosofijos atgarsiai. Poetas dažnai naudoja dailės motyvus, susižavėjimą baroko ir rokoko tapyba perteikia spalvingais ir rafinuotais įvaizdžiais. Ir viduramžių, ir modernioji vaizdinija pasitelkiama dramatiškuose eilėraščiuose, kalbančiuose apie menamą sugrįžimą į gimtinę, kuri pasirodo esanti kraupi mirusiųjų žemė („Septintoji arba agnostiškoji elegija“, „Inferno“).
Vėlyvojoje Niliūno poezijoje ryškiausia tremties beprasmybės ir išnykimo tema. Permainą iš dalies paaiškina istorinės aplinkybės: besitęsianti Lietuvos okupacija, užkertanti kelią grįžti į tėvynę ne tik fiziškai, bet ir savo kūriniais, išeivių bendruomenės amerikonėjimas, bičiulių ir bendražygių mirtys, žinoma, ir laikas, blukinantis prisiminimus.
Poetas neslepia kritiško požiūrio ir į savo gyvenamąją vietą – dabartinius Vakarus, kuriuose įsigali neautentiškas menas ir primityvus pasilinksminimas. Kita vertus, vėlyvojoje poezijoje „tremtis gal aiškiau negu kitur atsiveria kaip metafizinė kategorija. Žmogus [...] pačiu savo buvimu pasaulyje yra ištremtas, atskirtas nuo ontologinės pilnatvės, į kurią jis gali ir privalo veržtis, neturėdamas garantijų, kad ją pasieks“ (Tomas Venclova).
Šias pasaulėžiūrines permainas atitinka formos pokyčiai. Kalba tampa tikslesnė, nuo jos nuvalytos puošmenos ir nebūtini žodžiai (tokia kalba, anot poeto, „nuoga“). Atsisakoma rimo ir dainingo tono. Eilėraščiai sutrumpėja, panašėdami tai į senovinės istorinės kronikos ištrauką, tai į japonišką haiku; juose itin svarbios aliuzijos ir užuominos. Atvirą subjekto pojūčių ir jausmų išsakymą keičia kalbėjimas daiktiškais, bet daugiaprasmiais įvaizdžiais („Už suolo užkištas kirvis, / Atšipęs iš ilgesio“).
Nykos-Niliūno poezija individualistinė, kultūrinė, filosofinė, jai suprasti reikia erudicijos ir minties darbo. Tačiau stengtis verta, nes tada atsiveria „pojūčių jautrumas, emocijų subtilumas, rafinuoti, neklystančio skonio ir raiškumo įvaizdžiai, nerimstanti, lengvus atsakymus atmetanti mintis“ (Jurgis Blekaitis).
Nyka-Niliūnas yra vienas didžiausių išeivijos literatūros kritikų. Savo recenzijose ir esė jis nuosekliai pasisako prieš literatūros angažavimą politinėms ir visuomeninėms problemoms spręsti. Vienintelis būdas išsaugoti lietuvių kultūrą (sykiu ir tautą) nuo okupacijos, tremties ir kitų keliamų grėsmių – tai siekis „kultūrinėje plotmėje atsistoti lygiomis su kitomis Vakarų Europos tautomis“. Todėl vertindamas lietuvių literatūros kūrinius, Niliūnas kelia jiems aukščiausius estetinius reikalavimus. Niliūno kritika pasižymi aiškiais vertinimais, plačiu literatūriniu akiračiu, netikėtomis paralelėmis tarp pasaulio ir lietuvių rašytojų. Po Nepriklausomybės atgavimo Niliūnas išleido tris didžiulius dienoraščio tomus, susilaukusius didelio kritikų ir skaitytojų dėmesio. Nušviečiantys poeto odisėją dienoraščiai yra neįkainojamas jo kartos bei visos išeivijos likimo dokumentas.

Laurynas Katkus

www.šaltiniai.info

Simona, paskaityk apie patį autorių, bent vieną interviu ;) man tai savotiškas akiračio praplėtimas šita premija, vis pagooglinu, paskaitau apie vieną ar kitą laureatą ir pagalvoju, kad Lietuvoj yra intelektualų, įdomių žmonių, galbūt jie gimę užsieny būtų žinomi visame pasaulyje...

Pasirodo Jotvingių premija skiriama (gal su išimtimis), ne tik poetams, bet ir kompozitoriams.

1987 m. laureatas - Bronius Kutavičius:

https://www.youtube.com/watch?v=incDN...

Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio Bronius Kutavičius yra ryškiausia Lietuvos muzikos kultūros figūra. Jo kūryba išeina toli iš grynosios muzikos ribų, apima platų kultūrinį kontekstą, atidengdama amžių glūdumoje skendinčius tautų istorijos ir priešistorės klodus, materializuodama grynuosius mitinės ir religinės sąmonės archetipus. Archajinėmis, pirmapradėmis pajautomis grindžiama, „kultūrinės archeologijos“ misiją vykdanti Kutavičiaus muzika sykiu yra ir labai racionali, matematiškai tiksli, tačiau darnios, kartais net komplikuotai suręstos jo garsų sistemos visada alsuoja gyvybe, jausmo jėga. Kompozitorius yra laikomas ir lietuviškojo minimalizmo pradininku. Dėl daugiasluoksnio repetityviškumo ir muzikinės medžiagos redukcijos iki gan elementarių archetipinių modelių Kutavičiaus kūryba gali panašėti į ankstyvąjį europietišką (post)minimalizmą, tačiau skamba ji visiškai kitaip. Jo „pagoniškojo minimalizmo“ šaknys glūdi archajiškose lietuvių etninės muzikos formose, kurias galima laikyti protominimalistinėmis.

www.mic.lt

1986 m. laureatas – Vytautas P. Bložė


DIEVO IEŠKOJIMAS

kaipgi būsi be dievo? – taria nusiaudamas kojas
čiupinėdamas pritrintas pūsles, pergalvodamas viską iš naujo
ir iš pat ryto prasideda dievo ieškojimas – stalčiuose ir ant aukšto
prasideda ieškojimas skryniose ir kailinių kišenėse

ieško dievo žmogus, apžiūrinėdamas medžių dreves
kasinėdamas apie tvartą ir upės atbradose
žiūri po suolu, tikrina kaminą, užsilipęs ant stogo
bado šake daržinės kampe pernykščio šieno plaką

persijoja miltus, perrenka džiovintus grybus
išardo laikrodį ir vėl sudeda, nieko nepastebėjęs
ieško senose knygose tarp eilučių, žodžių pradžioj ir pabaigoj
tarp senų kalendoriaus lapų, pageltusių bitininkystės vadovėlių

tikrina, ar nėra kur pakasto po kuria obelaite
išsemia šulinį, išgraibo pirštais jo dugną
pertraukia keliskart akėčias skersai išilgai kūdros
pastato kampe slasteles prie pelės urvo

varto rankose pasą, tikrina vaikų gimimo metrikus
šniukštinėja bažnyčiose už altorių, špitolėse ir klebonijose
apžiūri keletą karstų, lydimų į kapines
ieško vaistinėse tarp buteliukų, karčių ir saldžių miltelių

paskui atsisėda ant lovos krašto, ima kalbėti poterius
šiaip sau, iš įpratimo, žiovaudamas ir kasydamasis
ir šitaip kasdien – nuo ryto lig vakaro, kol užkalant karsto dangtį
staiga nusimena: kažką turbūt pamiršau

Vytautas P. Bložė

www.šaltiniai.info



„Atradau savo veidą: vėjas / pamažu jį atpusto iš smėlio“, – rinkinio Žemės gėlės (1971) pirmajame eilėraštyje rašė Vytautas P. Bložė. Iš XX a. antrosios pusės lietuvių poetų jo kūrybiniame kelyje gausiausia radikalių perversmų, avangardinio polėkio, poetinės tapatybės atradimų ir netikėtų grįžimų.
Bložė gimė Baisogaloje (Radviliškio r.) vaistininko šeimoje 1930-aisiais. Kai Stalino laikais tėvus ištrėmė į Sibirą, jis slapstėsi, dirbo įvairius darbus, vėliau Vilniaus pedagoginiame institute studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Kurį laiką padirbėjęs leidyklos redaktoriumi, Bložė tapo laisvu rašytoju ir vertėju. 1991-aisiais Bložei suteikta Nacionalinė premija.
Poetas debiutavo septintojo dešimtmečio pradžioje oratoriškais, plataus mosto eilėraščiais (pirma knyga Septyni šienpjoviai, 1961). Jų konvencionalias temas apie naująją sovietinę visuomenę, pasaulinę revoliuciją ir technikos progresą pagyvina tiktai tada dar neįprastas verlibras ir beribis lyrinio „aš“ entuziazmas. Ir tik atgavus Nepriklausomybę paaiškėjo, kad beveik tuo pat metu Bložė rašė skaudžią, elegišką lyriką apie pokarį, partizanų kovas ir tremtį (jos dalį poetas, baimindamasis represijų, sunaikino arba nerandamai paslėpė, o išlikusią dalį paredagavęs paskelbė knygoje Sename dvarely, 1994).
Rinkiniai Iš tylinčios žemės (1966) ir Žemės gėlės (1971) žymi naują Bložės kūrybos etapą. Nuspėjamą sovietinę retoriką keičia vizualūs, bet mįslingi „kadrai“, netikėtos asociacijos, veržimąsi į šviesią komunistinę ateitį – klaidžiojimas po baugias, smurto ir mirties kupinas istorijos erdves. Kaip ir kiti jo kartos poetai, Bložė įsitikinęs, kad poezijos uždavinys – liudyti kitų, bebalsių ir nutildytų žmonių likimus: „poetas turi teisę kalbėti / visų vardu / netgi tų, kuriems atimta balso teisė / arba jie nebyliai“.
Po Prahos pavasario sovietinis režimas suskato griežčiau varžyti neortodoksinę kūrybą. Bložę tai palietė tiesiogiai – 1972-aisiais netikėtai uždrausta knyga Preliudai, kuri jau buvo perėjęs visus cenzūros tikrinimus ir beveik išspausdinta. Iš knygos daug tikėjęsis poetas patyrė didelį sukrėtimą, ilgai sirgo. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Bložė apsigyveno Druskininkuose, jo žmona ir ištikima pagalbininke tapo Nijolė Miliauskaitė.
„Druskininkų periodo“ poezijai (Polifonijos, 1981; Žmonės, 1984; Miko Kėdainiškio laiškai sau pačiam ir kiti nežinomi rankraščiai, rasti senų griūvančių mūrinių namų pastogėje, 1986) būdingas sustiprėjęs naratyvinis elementas – nuo tada Bložė rašo daugiausia eilėraščių ciklus ir poemas, kurių pagrindą sudaro tam tikras pasakojimo „branduolys, sprogstantis į buitinių, mitinių, istorinių, fantastinių minipasakojimų skeveldras“ (Dalia Satkauskytė). Eilėraščiai tik užmetus akį atpažįstami iš savitos išvaizdos – „bložiško“ eilučių „sulaužymo“ ir skyrybos – svarbiausi ženklai yra dvitaškiai ir skliaustai.
Dieviška įkvėpimo akimirka, „kibirkščiuojanti vaizduotė“ (Vytautas Kubilius), iš nieko sukurianti unikalų meninį pasaulį, – svarbi Bložės tema. Apie poetinės kūrybos artumą religiniam išgyvenimui byloja eilėraščiai (juose rasime daug ir Vakarų, ir Rytų religijų įvaizdžių bei mitų) bei poeto komentarai, pabrėžiantys glaudų pasaulėžiūrinių, dorovinių principų ir poetikos ryšį.
Takiam, kintančiam Bložės lyriniam subjektui, kuris ne vienu aspektu susiliečia su postmoderniomis tapatybės teorijomis, būdinga glaudi sąsaja su pasaulio daiktais ir reiškiniais. Aprėpiami kultūros ir istorijos horizontai stebina pločiu: tai ir archajiniai mitai, lietuvių tautosaka ir dzenbudizmo išmintis, avangardinis Vakarų menas ir XVI a. radikaliojo protestantizmo teologija. Neretai eilėraščiai sąmoningai kuriami kaip skirtingų balsų, kūrinių citatų, įvairių kalbos atmainų montažai.
Kaip ir kiti nekonformistiniai sovietinės epochos poetai, Bložė dažnai naudojasi užuomina, elipse, alegorija. Maža to, akivaizdus jo polinkis mėtyti pėdas, slapukauti, mistifikuoti. Nevalia sakyti, kad poetas nenujaučia, jog dėl to jo kūryba gali būti ne visiems suprantama ir prieinama – Bložės poezijoje ryškus menininko kaip visuomenės atstumtojo, keistuolio ar net bepročio motyvas (todėl tokios svarbios jam yra, pavyzdžiui, Vincento van Gogo (Vincent van Gogh), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio figūros). Tačiau nuo pat aštuntojo dešimtmečio ištikimų poeto gerbėjų ir mokinių būrys auga. Plačiajai visuomenei Bložės pavardė pirmiausia asocijuojasi su populiarių estradinių dainų tekstais („Senas jūrininkas“, „Tu man atleisk“ ir kt.). Šie vykę dainiškos lyrikos pavyzdžiai – dar vienas daugiabriaunio poeto talento įrodymas.
Po Nepriklausomybės atgavimo išleistose Bložės knygose (Ruduo, 1996; Prieš išskrendant man ir tau, 2004; Aš ir kt. dykaduoniai 2009; Metų laikai, 2010, ir kt.) matyti paprastinimo tendencija – kai kur pasakojimas tampa beveik dokumentinis, o gamtos lyrika meditatyvi. 2002-aisiais mirus Miliauskaitei, Bložė išsikėlė iš Druskininkų, bet ir sulaukęs garbaus amžiaus tebėra darbingas ir kūrybingas.

Laurynas Katkus

www.šaltiniai.info

1985 m. laureatas - Kornelijus Platelis


KEISTAS NUOTYKIS

Maždaug prieš du tūkstančius mūsų
metų, kuriais matuojame žmones,
gyvulius, geležinkelius arba laikrodžio
spyruoklės judesius, viešpaties atminty
užsikirto mažas, visiškai mažas sraigtelis,
judinęs mūsų miestelio laiką, ir mūsų miestelyje
apsigyveno nemirtingumas.

Nemirtingos vištos, sliekai, tarakonai,
galvijai, idėjos ir, žinoma, žmonės.

Jie sakė, jog viešpats
nuleido savo malonę
tiesiog iš dangaus ant miestelio,
ir džiaugėsi nemirtingumu, ir puotavo,
valgė nemirtingas vištas, gėrė alų.

Bet pamažu miestelin
įplaukė užmarštis
iš gilių požeminių upių,
ir žmonės galiausiai užmiršo,
jog buvo kadaise mirtingi,
džiūgavo, verkė, mylėjos, puotavo,
iš lėto pamiršo viską, net patys save,
o miestelis tyliai pakilo nuo žemės
ir atsidūrė kažkur danguje.

Ir niekas nieko daugiau negirdėjo
apie nemirtingas vištas, tarakonus,
galvijus, idėjas ir, žinoma, žmones.


Platelis, Kornelijus. Žodžiai ir dienos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

P.S. K. Platelis šia premija apdovanotas už eilėraštį „Jotvingių malda šuoliuojant į priešą“, tačiau interneto platybėse nepavyko jo rasti. Jei kas atkapstytų, būtų labai puiku.


*********************************************************


Kornelijus Platelis (gimęs 1951 sausio 22 d. Šiauliuose) – poetas, vertėjas, eseistas, visuomenės veikėjas. Pagal išsilavinimą, jis – statybos inžinierius, tačiau be darbo Druskininkų statybos organizacijoje, ne savo valia buvo sovietų armijos karininkas, paskelbus nepriklausomybę - Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijos viceministras, vėliau ir švietimo ministras, Druskininkų mero pavaduotojas, ,,Vagos'' leidyklos vadovas. Dabar K. Platelis yra seniausio Lietuvoje kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas, „Poetinio Druskininkų rudens“ organizatorius, beveik visų didžiausių Lietuvos premijų laureatas:1985 m. poetas apdovanotas Jotvingių premija už eilėraštį „Jotvingių malda šuoliuojant į priešą“, 1996 m. paskelbtas „Poezijos pavasario“ laureatu už knygą „Prakalbos upei“, 2002 m. apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros ir meno premija, 2011 m. gavo Lietuvos Rašytojų sąjungos premiją už eilėračių rinkinį „Karstiniai reiškiniai". K. Platelis yra išleidęs penkis eilėraščių rinkinius, vieną rinktinę ir vieną esė rinkinį. Jo kūrybą yra išversta į 18 kalbų. Be to poetas yra parašęs paaiškinimus Senojo Testamento lietuviškajam vertimui bei vertęs Elioto, Ezro Poundo, Č. Milošo tekstus į lietuvių kalbą. Tolerantiškas kaimynams, orus patriotas. Draugiškas intelektualas, demokratiškas vadovas, aukštų postų nė trupučio nesugadintas.(G. G.)

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Dabar man sunku eilėraščių rašymą pavadinti pašaukimu. Juos kuriu arba verčiu tik priešokiais. Polinkį rašinėti turėjau nuo pat vaikystės, tačiau rimtai į ji nežiūrėjau. „Rimtai“ rašyti pradėjau laiku, sulaukęs gal 21 metų. Laiku ta prasme, kad mano reiklumas sau tada dar neviršijo kuklių kūrybinių sugebėjimų. Paskui šie du privalomi kūrybos sandai kito drauge. Tad negaliu pasigirti ieškojęs, klydęs ar abejojęs. Man visada atrodė, kad galiu rašyti poeziją, ir dabar jaučiuosi parašęs keletą gerų eilėraščių. To, kad baigiau tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, taip pat nelaikau klaida, nes 12 paskutinių sovietininių metų dirbau statybos inžinieriumi, todėl buvau šiek tiek atsparesnis ideologiniams redaktorių reikalavimams.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Pirmasis autoritetas – tai lietuvių kalba, žodynas, kurį pusiau sąmoningai susidariau skaitydamas mūsų literatūros klasiką – poeziją ir prozą. Ją skaityti, man atrodo, labai svarbu kiekvienam. Tik taip įmanoma suvokti žodžių reikšmes, pajusti jų niuansus, o to prireikia rašant kiekvieną tekstą. Gerų literatūrinių manierų mane, nekrimtusį filologijos mokslų, mokė Vytautas Bložė ir Sigitas Geda, su kuriais daug bendravau jaunystėje. Apie klasikinę literatūrą ir Bibliją daug kalbėdavomės su vertėju Antanu Dambrausku. Mano poetinių priemonių arsenalą bei struktūros pojūtį formavo senoji pasaulio literatūra nuo Egipto iki Japonijos. Ją daugiausia skaičiau rusiškai, šiek tiek angliškai ir lenkiškai. Suprantama perskaičiau viską, kas išversta į lietuvių kalbą. Ypač žavėjausi Rigveda, net bandžiau ją versti, susidėjęs keletą vertimų į kitas kalbas, tačiau, taip ir neišmokęs sanskrito, lioviausi. Dar vienas poetinių priemonių šaltinis – šiuolaikinė anglakalbė poezija, kurią iš pradžių versdavau net nesirinkdamas autorių. Ne kažin ką paskelbiau iš tų ankstyvųjų vertimų, bet naudos jie man davė daug. Per juos išmokau poetinio amato – galiu rašyti bet kuria forma. Be to, kiekvienas verčiamas autorius vienaip ar kitaip veikia tavo poetiką, net jeigu sąmoningai iš jo mokytis ir nenori.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Taip ir neįpratau skaityti romanų, suprantama, išskyrus tuos didžiuosius. Skaitau daugiausia poeziją bei filosofinę literatūrą. Muzikos, klasikinės ir džiazo, daugiausia klausausi vairuodamas automobilį, o geri filmai, be abejo, įkvepia.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Galvoju, kad yra daug šviesaus, išsilavinusio, mąstančio jaunimo. Tačiau viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje jo atstovai retai tepasirodo. Dažniau matome nelabai išsilavinusius ir mažiau mąstančius. Tačiau iš to nedarau kokių nors išvadų. Pastarieji taip ir liks savo paikose televizijose ir savo dainelėse su išsilavinimo nesugadintais tekstais ir muzika.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Informacinių technologijų dėka galiu padaryti kur kas daugiau darbų nei anksčiau. Tai ypač svarbu sudarant knygas ar leidžiant žurnalą. Esu susikūręs profilius Facebooke, Netloge, tačiau nieko ten neveikiu. Vos spėju atsakinėti į elektroninius laiškus.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Todėl, kad tokią tapatybę teturime. Tik tokią kultūrą esame esmingiausiai perėmę. Net jei būname išaugę kitos kultūros aplinkoje, bet pirmiausia pasaulis mums buvo įvardytas lietuviškai, ši kultūra mumyse slypi giliausiai. O mąstant apie ištikimybę savo šaliai, svarbiausia nepainioti laike besitęsiančios kultūrinės Lietuvos su ta šiandiene, kasdiene, kurioje galbūt mums ne viskas patinka, kuri galbūt ne visada atitinka mūsų susikurtus vaizdinius, ir neprarasti vilties pastarąją pakeisti.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Svarbiausia, kad bendrautume atvirai, neturėdami kokių nors slaptų kėslų. O jei bendraujame tik dalykiškai, svarbu, kad savo dalykinius tikslus iš karto atskleistume.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Atsiminimų tų prisikaupė. Prirašyti galėčiau visą knygą. Kaip čia išskirsi ryškiausius. Nebuvau drausmingas mokinys, nors mokiausi „gerai“. Niekuo nesiskyriau nuo kitų, nors labai norėjau.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtos harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Mes visada laisvi rinktis, tik nereikia pamiršti, kad kiekvieną pasirinkimą lydi tiek teigiami (malonūs), tiek neigiami (nemalonūs) dalykai. Grynos laimės rinktis niekas niekada nepasiūlo. Nebent loterija „Perlas“. O dėl gamtos... Mūsų akys jau taip sudarytos, kad ji mums būtų graži. Ar ji harmoninga? Taip, su visomis savo mitybos grandinėmis ir nuolatinėmis maisto medžioklėmis. Gamtoje nėra atsitiktinumų: padaugėjus kokios nors rūšies gyvių, padaugėja jais mintančių. Tokią gamtos harmoniją perkelti į žmonių visuomenę nebūtų žmoniška.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Apie tai nedaug išmanau. Galbūt kiekvienas gyvas ir daugiau ar mažiau sveikas žmogus, ypač vyresnio amžiaus, kartais už tai padėkoja likimui ar Apvaizdai. Konkrečiai į Išganytoją kreiptis neteko.

Bernardinai.lt

Jotvingių premija – literatūrinė premija, 1985 m. įsteigta Sigito Gedos. 1990 m. premija susieta su kasmetiniu literatūros festivaliu „Poetinis Druskininkų ruduo“.

Iki 1990 m. premija buvo 10 rublių dydžio.

Jotvingių premija skiriama kasmet už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausią poezijos knygą (skaičiuojant nuo vieno Poetinio Druskininkų rudens festivalio iki kito); Jaunojo jotvingio premija skiriama už geriausią jauno autoriaus (iki 35 metų amžiaus imtinai) originaliosios poezijos, verstinės poezijos ar poezijos kritikos knygą, išleistą per pastaruosius dvejus metus (skaičiuojant nuo vieno Poetinio Druskininkų rudens festivalio iki kito).

1985 – Kornelijus Platelis
1986 – Vytautas P. Bložė
1987 – Bronius Kutavičius
1988 – Alfonsas Nyka-Niliūnas
1989 – Kazys Bradūnas
1990 – Henrikas Čigriejus
1991 – Henrikas Nagys
1992 – Donaldas Kajokas
1993 – Knuts Skujenieks
1994 – Sigitas Geda
1995 – Sigitas Parulskis
1996 – Marijus Šidlauskas-Jonaitis
1997 – Antanas A. Jonynas
1998 – Marcelijus Martinaitis
1999 – Nijolė Miliauskaitė
2000 – Alfonsas Bukontas
2001 – Jonas Strielkūnas
2002 – Jonas Zdanys
2003 – Vladas Braziūnas
2004 – Stasys Jonauskas
2005 – Tomas Venclova
2006 – Kęstutis Navakas
2007 – Almis Grybauskas
2008 – Aidas Marčėnas
2009 – Valdemaras Kukulas
2010 – Viktorija Daujotytė
2011 – Alfonsas Andriuškevičius
2012 – Rimvydas Stankevičius
2013 - Jonas Kalinauskas
2014 - Gintaras Bleizgys

Su Naujais metais!

Kadangi sausio mėnesio knygos rinkimai baigėsi lygiosiomis, leidžiama skaityti bet kurį Jotvingių premijos laureatą :D sakydama leidžiama, turiu minty - privaloma ;)

O temoje kasdien įkelsiu po eilėraštį ir taip paminėsime visus buvusius nugalėtojus.

http://literaturairmenas.lt/skelbimai...

Rašote haiku?

Kai kuriuos punktus iš to Book riot čia šiemet skaitėm, o kai kurie kitiems metams įrašyti naujame mūsų grupės iššūkyje. Aš dar galvoju, kaip darysiu. Nors ir nenoriu mažinti skaitomų knygų skaičiaus, bet teks. Tai 24 knygos būtų pats tas :) beeet, kadangi mokausi norvegų kalbą, tai galvoju apie 30 vaikiškų skaitinių įtraukti arba atskiras trumpas noveles skaityti ir kaip knygas, pagal tą iššūkį žymėti :)