Justė’s Comments (group member since Jun 30, 2013)

Justė’s comments from the Lietuva / Lithuania group.

2003 m. laureatas - Vladas Braziūnas (šiemet jo pezijos knyga "Stalo kalnas" pretenduoja į Metų knygos titulą)

plikas kalkėmis baltintas angelas tyli, tylėdamas šypso
visa smelkiantis vyksmas, kai nieko o nieko nevyksta
kai jau nieko nelieka, tik kvailį užmėčiusią minią
merkia lietūs ar verkia eilėm suguldyti kaimynai

šiandien tyčia anuoju lankstu važiavau pažiūrėt tavo žydinčių slyvų
buvo juodas gyslotas dangus, vėlavau, tavo angelą visą sulijo
supelijo sparnelis palaužtas ir graudžiai per grindinį vilkos
per vėlu atgailaut ar ko laukti, jau kaukia lyg smaugiamas vilkas

keikia audrą ir meldžia blyškus, už mėnulį blyškesnis
dar pakęst šitą šypseną bergždžią, tą atmintį, ubago kąsniais
andai snigusią, vertusią, - šnypščia gesinamos kalkės
ne pernykštės, deja, ne pernykštės ir ne vakarykštės mūs kaltės

2003.V.8-9

Jei užsuksite čia http://vladas2.braziunas.net/

Rasite štai tokį tekstą ir daug daugiau:

Sveiki atvykę! Mano svetainė norėtų būti svetinga - jauskitės kaip namie. Vizitinėje rašau tik vardą pavardę. Bet čia, kaip šeimininkas, turiu prisistatyt vos plačiau.
Gimęs (1952), augęs, mokęsis (iki 1969) Lietuvos šiaurės miestelyje Pasvaly. Vilniaus universitete mokytas daugiausia žurnalistikos ir lietuvių filologijos. Itin svarbi man buvusi ir likusi - Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva. Dirbęs daugiausia kultūros, literatūros leidinių redakcijose. Lietuvos rašytojų sąjungos ([email protected]), Lietuvių PEN centro narys; Vidurio ir Rytų Europos poetų judėjimo Cap à l’Est narys, vienas iš jo steigėjų.
Rašau daugiausia poeziją (11 knygų), taip pat eseistiką, publicistiką, bandau prozą. Fotografuoju. Verčiu kitakalbius poetus ir pats esu verčiamas, - čia, neskubrioje svetainėj, bus galima šio to išvysti.
Prašom į vidų.
2002.X.28

Ačiū, Orient už gražų indėlį į šią temą :)

Ieva, aš tai džiaugiuosi per šį mėnesį atradusi tokių perliukų :) Zdanys, pavardė girdėta, bet tikrai nebūčiau jokio eilėraščio su juo susijusi, o dabar išgirdusi Zdanio pavardę, iškart apie tą palovę pagalvosiu. Hmm, reiktų ir man pradėti tikrinti, kas ten po ta lova dedasi :)

2002 m. laureatas - Jonas Zdanys

Jonas Zdanys (1950) – Nju Britaine (JAV) gimęs poetas ir vertėjas. Jeilio universitete studijavo anglų literatūrą, jame dėstė anglų ir lyginamosios literatūros katedrose, vadovavo poezijos ir vertimo teorijos bei praktikos seminarams. Išleido keletą poezijos knygų anglų kalba, taip pat į anglų kalbą išvertė daug lietuvių autorių poezijos ir pristatė jų knygas anglakalbiams skaitytojams. Tarp tokių knygų: Sigito Gedos „Songs of Autumn“ (1979), „Selected Post-war Lithuanian Poetry“ (1979), „Four Poets of Lithuania: Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis“ (1995), „Smoke From Nothing: Poems by Vytautas P. Bložė“ (1998), „Snare for the Wind: Selected Poems of Kornelijus Platelis“ (1999), „The Theology of Rain: Selected Poems of Alfonsas Nyka-Niliūnas“ (1999), „Five Lithuanian Women Poets“ (2002) ir daugelį kitų. Išleido šias poezijos knygas lietuvių kalba: „Aušros daina“ (1993), „Dotnuvos stoty“ (1999), „Dūmų stulpai“ (2002), „Tarpdury“ (2008). 2002 m. už eilėraščių rinkinį „Dūmų stulpai“ ir lietuvių poezijos vertimus į anglų kalbą J. Zdaniui buvo paskirta Jotvingių premija. Apie pastarąją knygą Valentinas Sventickas rašė: „Žmogaus laikinumas, svetimumo ir dvilypumo būsenos, žiaurumo ir patiklumo psichologija, erotiniai išgyvenimai – apie visa tai poetas kalba tartum ramiu intelektualo balsu. Tačiau tikrovės ir labai tikroviškai nupieštų regėjimų sandūrose žyra tikro lyrizmo kibirkštys“.

SAUSMETIS

Šią vasarą nebuvo lietaus.
Dienos slinko lėtai
viena po kitos
į baltą beribį orą,
tankiu sluoksniu kabantį
tarp dangaus ir žemės.

Dar kartą nubundu gerokai prieš aušrą
ir spoksau į siauras lango užuolaidos juosteles.
Nieko beveik nesimato lauke
iš šios vietos
tik kelios blausios švieselės tolumoje,
atsispindinčios lango stikle,
ir tamsi aukštų medžių briauna,
ryškėjanti oro ir debesų fone.
Kelios žvaigždės mirksi juodose properšose.
Plonas dulkių sluoksnelis
kaupiasi tolimiausių sienų kampe.
Mažas rudas vabalėlis prabėga.
Užsnūstu, paskui staiga pabundu
sumišęs ir apkvaitęs klausydamas,
kaip ji plasnoja po kambarį.
Atpažįstu jos staigių judesių garsus,
kuomet ji sustoja šen ar ten
kaip ir kiekvieną rytą.
Aš kiek tik galiu prisiploju prie grindų,
prispaudžiu veidą, kiek pasislenku,
kad kieti mediniai lovos skersiniai
ne taip slėgtų pečius.
Lova sugirgžda,
kai ji sėdasi apsimauti kojinių
ir vos girdimai šnopuoja
nuo nedidelės pastangos,
keldama ir nuleisdama kojas.
Guliu ramiai, tyliai alsuodamas per burną,
įsitempdamas, kai lovos skersiniai
stipriau prispaudžia.
Žinau, palengvės, kai ji atsistos.

Svarstau
su vos juntamu malonumu ir pasitenkinimu,
ar ji žino, jog esu čia.
Jeigu taip, tai aš nesiruošiu bėgti,
o ir ji nesivytų manęs.
Metai, čia praleisti, atrodė priimtini man,
nematomam jos kasdieniškų
ir ypatingų įvykių dalyviui,
nors pastaruoju metu
tai pradėjo atrodyti vis banaliau,
nuobodžiau, ne taip, kaip aš vaizdavausi tą naktį,
kai pirmą kartą įšliaužiau į šią keturkampę erdvę.
O gal visa tai dėl to,
kad nieko dieną negėriau, nevalgiau,
o kaitra šiame mažame kambary
kas vasarą vis tirštesnė ir vis labiau stingdanti.
Ne.
Ji rami, užsimiršusi, susigyvenusi
su šio namo garsais, su tarp jų pasimetusiais
mano atsitiktiniais rytiniais trūkčiojimais
bei krustelėjimais ir naktinėm tyliom dejonėm.

Kartais girdžiu paukščių čiulbesį,
jai atidarius langą,
ir tada užsinoriu pajusti orą,
kuriame jie gyvena, ant savo odos
ar užsigeidžiu kristi aukštielninkas
į saldų gėlių kvapą
ir žvilgsnį įsmeigti į debesis,
kaip senis kad žvelgia aukštyn
tardamasis su dvasiomis.
Bet iš čia neįstengiu įžvelgti,
kas nusitiesia į melsvą vos beprisimenamą tolį,
bandau susirinkti save
tarp dulkių ir išbarstytų segtukų.
Žinau, tai tik laiko klausimas,
kada būsiu surastas su baimės
ar nustebimo klyksmu
ar galų gale pasiduosiu
kurią nors staigiai užgriūsiančią valandą.

Štai diena, kurios laukiu
trokšdamas pakilti galingas ir perkeistas
ir žengti į pasaulį,
spindėdamas visomis šviesomis,
su nepažįstančio nakties baimės aklojo pasitikėjimu.

Tačiau tai ne ši diena.

Galų gale, ką iš viso išvysi žengdamas,
plačiai atvėręs akis?
Šį rytą vėl, po to,
kai ji iškeliavo j paslaptingą gyvenimą
už šių sienų, kurs kabo mano atmintyje
it beformė pilka suknelė,
aš prisitraukiu kelius prie smakro
tykodamas kitos progos,
baltos sienos aplink ir lova virš manęs,
primenančios, kur aš esu,
mano lėti ir įprasti judesiai grindimis
slenkančioje šviesoje it atgautas pasitikėjimas,
kad visas aš – siela,
ir galiu pakilti iš čia kada noriu,
begalinis bei laisvas,
ir plūstelti į dausas.

Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

2001 m. laureatas - Jonas Strielkūnas

Jonas Strielkūnas (1939-2010) – poetas, 1996 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. 1957 m. baigė Vabalninko vidurinę mokyklą. Dirbo Vabalninko ir Biržų rajonų laikraščiuose, nuo 1967 m. su pertraukomis „Literatūros ir meno“ redakcijos darbuotojas. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. 1966 metais debiutavo „Poezijos pavasario“ almanache. Išleido 14 poezijos rinkinių. 1991 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 2001 m. Jotvingių premija už poezijos rinktinę „Praėjęs amžius“. 2004 m. apdovanotas A. Miškinio premija už eilėraščių knygą „Ligi dvyliktos“. J. Strielkūnas tarp savo kartos poetų turbūt pats nuosekliausias tradicionalistas. Kone visi jo eilėraščiai parašyti simetriškais ketureiliais. „Jau gal niekam nepasiseks taip parašyti apie tėvų namus, apie dirželį ant mergaitės juosmens, apie rainas akis ir žydrus dangaus taškus, apie sėdėjimą ant cypiančios lovos. Ir nereikia, ir neįmanoma, nes kiekvienas meilės laikas turi vienintelę savo aplinką, žodžio spalvą, drovumo ir svaigulio lygmenį. Tikrai nuostabus J. Strielkūno gebėjimas sulieti tikrą jausmingumą ir prisimenančio šypsnį, atsiribojimą ir ne, gyvenimo banalybę ir smelkiančią įžvalgą“ (Valentinas Sventickas).


KOHELETO MOTYVAS

Niekis – mano, niekis – tavo,
Niekis – be namų.
Ta švytuoklė maskatavo
Amžinu ritmu.

Niekis turtas, niekis skurdas,
Niekis ir knyga.
Viskas – rūkas ir absurdus,
Viskas – pabaiga.

2001.VIII.15

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Kad gal šiemet nėra tokių šedevrų. Vat nežinau, kokio tipo Vaisetos knyga, bet štai randu anotacijoje tokį sakinį ir iškart suintriguoja:

"Šiandieninės lietuvių kūrybos kontekste debiutanto proza atrodo esanti iš esmės kitoniška."

Kokios nuomonės dėl būsimų šių metų nugalėtojų? Perskaičiau tris iš penkių, visos gana vienodai (ne)vertos laimėti. Pradedu skaityti "Pirkinius išsimokėtinai", gal ši visas nusvers :)

2000 m. laureatas - Alfonsas Bukontas

Alfonsas Bukontas (g. 1941) – žydų kilmės lietuvių poetas, vertėjas, publicistas. 1941 m. jo tėvus nužudžius naciams, išaugintas lietuvių šeimoje. 1964 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1963–65 m. mokytojavo, 1966–76 m. dirbo „Literatūros ir meno“ ir „Jaunimo gretų“ redakcijose, vėliau redagavo žurnalus „Naujoji sąmonė“ ir „Indra“. Pirmajame A. Bukonto rinkinyje „Slenkančios kopos“ (1967) vyrauja asmeninės patirties motyvai (holokaustas, vaikystė kaime), gausu ekspresyvių technikos civilizacijos įvaizdžių,.daug siužeto užuomazgas turinčių eilėraščių, atspindinčių žydiškąją ir lietuviškąją poeto patirtį. Vėlesniuose rinkiniuose – „Piešiniai ant vandens“ (1972), „Mėnulio takas“ (1977) – siužetinis mąstymas išliko baladėse, tačiau labiau linkstama į filosofines abstrakcijas, stengiamasi aforistiškai reziumuoti apmąstymus, kalbama apie nuolat besikeičiantį pasaulį ir jo vienovę. Filosofinio apibendrinimo siekimą liudija gausūs sonetai. 1979 m. A. Bukontas apdovanotas S. Šimkaus I-ojo laipsnio premija už tekstą A. Martinaičio kūriniui „Salve, Alma Mater", 1993 m. – P. Gaučio premija už geriausią grožinės literatūros vertimą į lietuvių kalbą, 2000 m. – Jotvingių premija už eilėraščių rinktinę „Penktas metų laikas“, Bhagavadgytos, L. Karsavino ir M. Kulbako poezijos vertimus.


AMŽINAI SKUBANT

Buvo praeito amžiaus
Antroji pusė.
Lyg perkrauta barža
Girgždėjo vasara.
Ant stalo, lėkštėje,
Tobula forma švytėjo
Žemės vaisiai.
Žmogus gėrė Europos prieblandą,
Uždarė langą,
Pažiūrėjo į laikrodį
Ir dieną kaip kaukę nuėmęs
Padėjo į lentyną.
Buvo nejauku matyti
Nuogą veidą –
Į minčių voratinklį
Įskrisdavo paukščiai,
Įbėgdavo klegėdami vaikai,
Įžengdavo tylios,
Su žėrinčia meilės diadema moterys, –
O neįpratęs galvoti
Veidas virpėjo ir trūkčiojo,
Kaip sušiauštoj upėj
Mėnulio atspindys.
Lėtai ir sunkiai,
Lyg užvytas žvėris
Su elektriškai spragančiu kailiu,
Didelis, nesuvokiamas
Šliaužė į žmogų likimas.
Nuo šnervių kvapo
Šalo smilkiniai,
Bėgo per nugarą skruzdėlės –
Žmogus blaškėsi ir dejavo,
Ir siekė duris atdaryti,
Ir siekė kažko virš galvos įsitverti,
Ir sukniubo kėdėje nusiminęs,
Kad įvyko tai tik dabar,
Kad galbūt per vėlai tai įvyko.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997

Undset ir pas mane atsirado sąraše, kai perskaičiau vieną nevaikiškai vaikišką knygą, įkvėptą būtent Undset. Tai gal ties skandinavais ir apsistokim? Per prievartą neperšu, be to ne pirma apie juos kalbėt pradėjau, tai jei ką, galim dar ir pagalvoti. Iki pirmadienio. :)

Tik tada reik vieną kriterijų pasirinkti, nes skandinavai apie karą kažkaip nerašo...

Oi, skandinavus jau apžiūrėjau ir nemažai išversta pas mus!

ar pvz. vasario temai priskiriam temą - MEILĖ, ir ieškom knygos apie tai tarp nobelio premijos laureatų :) pvz. pavadinimas turi turėti šį žodį arba kitą, kažkuo susijusį su meilės reikalais :D

Gal kas turit kokių minčių dėl Nobelio literatūros premijos lauretų? Kaip atrinkti 5? Pagal kokius kriterijus? Geografinis,...?

TADAM!!!

1999 m. LAUREATĖ - Nijolė Miliauskaitė. Būk pagerbta tarp vyrų. Kad įsivyrautų šiokia tokia poezinė harmonija, pusiausvyra bei susilygintų moterų ir vyrų teisės, įkelsiu daugiau jos kūrinių.


***

Nijolė Miliauskaitė (1950–2002) – poetė, 2000 m. Nacionalinės premijos laureatė, pirmoji moteris, apdovanota Jotvingių premija. Garsaus poeto Vytauto P. Bložės žmona. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo Centriniame archyve, Knygų rūmuose, laikraščių redakcijose. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Uršulės S. portretas“ (1985 m.). 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjunga N. Miliauskaitės rinkinį „Uždraustas įeiti kambarys“ išrinko geriausia metų knyga. 1999 m. poetė apdovanota Jotvingių premija. Už rinktinę su nauju eilėraščių rinkiniu „Sielos labirintas“ (1999 m.) jai 2000 m. paskirta Nacionalinė premija. N. Miliauskaitės eilėraštis – dažniausiai lakoniškas pasakojimas (kartais beveik vien iš daiktavardžių), kuriame daiktai, žmonių portretai, peizažo štrichai, erdvės detalės turėtų vesti į namus – negrįžtamai prarastus, atkuriamus tik sapnuose ir vaikystės prisiminimuose. Juose atgyja beveik pasakiška, tačiau labai konkreti, tapybiška namų erdvė – kambarys, siuvanti moteris, smulkiausia to siuvimo detalė. Skaudi asmeninė patirtis nedeklaruojama, atsiveria kalbantis su daiktu, augalu, savo „vaikystės atspindžiu“. Eilėraštyje kuriama situacija, kurioje skleidžiasi moters savivoka. Paskutiniųjų gyvenimo metų N. Miliauskaitės poezijoje dominavo rytietiškas minimalizmas. „Miliauskaitės poetinė jausena yra dvilypė: tyli (įsiklausanti, įsižiūrinti, prisiliečianti) ir stipri (trokštanti, siekianti, įsikertanti, įsikimbanti). Besimainantys sielos pavidalai, kintantis širdies ritmas – raštas, perrašomas, užrašomas. Perskaitymo, įskaitymo pastanga (kaip ir įsiklausymo, įžiūrėjimo) yra sielos kultūros judesys, pačios kultūros įvairiais būdais bei pavidalais ir fiksuotas“ (Viktorija Daujotytė).

sėdėjo prie pat gatvės
ant aplūžusio suolo apsilaupiusiais dažais

pro šalį ėjo žmonės, zujo vaikai
verkė kūdikis vežimėly prie krautuvės

tokia nedidele mėlyna berete, kokias nešioja
traktorininkai
storu lietpalčiu dar nuo neatmenamų laikų, guminiais
batais aukštais aulais

sėdėjo ir valgė ledus su vafliais
dar dvi porcijos pasidėtos šalia

senas, apšepusiais skruostais
vienas pats sau
autobusams sustojant prie krautuvės
sėdėjo ir valgė ramiai ledus

buvo karšta gegužės pabaiga

magiškas
ratas aplink jį, besiplečiantis
tylos ir vienatvės ratas



***

atsargiai papučiu, ir dugnas
susidrumsčia, ir aprasoja
skaidrus paviršius, stebuklingas
sielos veidrodi

tamsiausiuos tavo užkaboriuos
yra tas kambarys, jaučiu
man uždraustas įeiti, beveik kad užmirštas
ar užrakintas? turbūt kad ne

ko aš taip ieškau, ko blaškausi
tavo sapnų labirintuos
tačiau niekaip neužeinu
nei ramios slėptuvės, nei tikrų namų, nei uždrausto
įeiti kambario

delnai staiga sudrėksta, negi būtų čia?
ko taip bijausi - peržengt slenkstį

praskleisti
užuolaidą, aksominę, auksiniais raštais

išsiūtą, kur tebesikartoja
ta pati scena, vis ta pati, vis ta pati
baisiausia, nesuprantama, jau užmiršta, iš tolimos
vaikystės, ne

negaliu

nenoriu

kambarys, man uždraustas įeiti, iš rankų išplėšta
skrynutė
ar kada žinosiu
kas ten slepiama, kokie lobiai, kokios paslaptys
kokia bedugnė

tamsusis mano sielos veidrodi



***

maža mergytė
apsigyvenus mano veidrody

nežinau net
kuo vardu

pernelyg rimta, šiek tiek išbalus
lyg po logos

kaip vaikas, augęs tarp suaugusių
nemokanti juoktis

arba gal būtų verkus
ilgai, kur užsislėpus

tavo žvilgsnis

negi mokėtum tik vieną tą žodį
sudie



* * *

žiūriu į tave, kai miegi
pintoj iš vytelių lovėlėj, kur tiek jau
buvo vaikų išauginta

tai mano geriausios draugės
mažutė duktė

tavo alsavimas, šiltos
bangos, kvepiančios ramunėlėm ir pienu
užlieja visus namus

persiduoda
man tavo sapnas
toks ramus, toks tylus

ar tik ne angelas
palenkęs galvą
prie tavęs - auksiniais perregimais
sparnais, sakytum, laumžirgis



***

berniukas valdiškuos namuos
taip stengias
deklamuodamas eilėraštuką

net prakaitas lašeliais išpila jam kaktą
raudonas kaip burokas
sugniaužtais kumštukais

tyliai
pasakinėju jam
kada jau užmirštais
savo vaikystės žodžiais



***

namų apyvokos daiktai, patvarūs
nuzulinti daugybės rankų
rakandai
patikimi, tvirti

kada jau virtę pelenais

kasdieniai
net nepastebimi darbai

ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus
užkimus nuo lojimo Bitė
kaliausė, įkelta į vyšnią sodo
pačiam gale, ir šaltas mutinys padėtas
pavakariams ant stalo

netyčia
tarp durų suspaustas žąsiukas
giedodami
palaidot jį nešėm po gluosniu
už tvartų, dar tavo proprosenelio, nudrėbtų iš molio

viskas ten
turėjo sielą

kad nors gurkšnį
tų laikų esencijos
tokios stiprios, tokios saldžios

to visaapimančio jausmo

kad galva apsvaigtų

kad nesibaigtų niekad
vasaros diena



***

atrodytų, kad nieko
negirdi, taip esi įsitraukus
į savo lėlių gyvenimą, į tikrą
vaidinimą

arba įsikniaubus į pasakų knygą

ir iš tikrųjų
nieko negirdi

bet žodžiai, atskiri žodžiai
gal net beprasmiai ar tau nežinomi

žodžiai kaip botago kirčiai

pokalbių nuotrupos, neįprasta
intonacija, šiek tiek pakeltas tonas
ar nusisukus delnu nubraukta
ašara
nusėda, sunkūs kaip švinas
sielos dugne

nesupranti, kas tai, negali pasiklausti

tikriausiai tai nuodas
tos drumzlės skaidriam vandeny

atrodytų, kad viskas pamiršta
bet ne! graužia
kaip lėta
nežinoma ir nepagydoma liga



***

nesugrįžai
su vėjo ir erdvių kvapais, su kelio
staigiais ir netikėtais posūkiais, su greičio svaiguliu

net per sapną
neparėjai

neįžengei į šiltą kasdienybės ratą
po lempa, virš didžiulio tvirto stalo kabančia
kur pilstomas garuoja tirštas viralas
ir ima miegas

jau niekas niekad nebebuvo taip, kaip kitados

neištraukei iš kišenės saujos
sulipusių saldainių, nepasupai ant kojos, nepaglostei
jauniausio vaiko (nenorėjai
net paklaust, kokį jam davė vardą), nepakėlei
krykščiančio aukštyn, nepamatei
kiek jau paaugęs, koks jau didelis

sugriovei visą
pasaulio tvarką

tuščia ir šalta, bijausi tamsos
kalenu dantimis, ant galvos užsitraukus antklodę
prieglaudoj, tarp visai svetimų

tavo veidas pasiliko jaunas
visiems laikams
tamsiom akim, jausmingom lūpom
po devyniais užraktais slapstomas
nepažįstamas
blunkančiais bruožais

buvai
bet nebuvo tavęs



***

prie lango apšarmojusio sėdėsi
rūpestingai daigstydama nėrinius prie užvalkalų
balto šilko gijom siuvinėdama
fantastiškas gėles

seniai seniai, jau spėjau ir pamiršt
kada, žąsis girdėjau mus paliekant

kaip tykiai sninga, vėl bus
baltieji mėnesiai atėję

tik adata, įdūrusi į pirštą
staiga primins kažką: o pumpurai
o besiskleidžiantys žiedai ant drobės

ką susapnuosi, sunkią galvą
padėjusi ant mano pagalvėlės

laukus apklojo minkštos duknos

kas miegos
baltuos lengvučiuos pataluos

kritęs kaip akmuo



***

sušalę, suvargę, pasiklydę
atskriskit čionai, atskriskit
į žvakių šviesą tamsoj
pasišildykit

tikriausiai alkanos
paragaukit
raudonų erškėtuogių, pasistiprinkit
uogų jau paskutinių

pasidžiaukit
kukliais žolynėliais
žaliom rūtom ir mirtom
šį vakarą, tokį žvarbų

mielos dūšelės, užmirštos ir apleistos

pasišildykit
širdžių šilumoj, žmonių
panašiai kaip ir jūs
varganų, nelaimingų

1998 m. laureatas - Marcelijus Martinaitis

RŪŠIUOJU PRISIMINIMUS

Štai šitų turbūt niekam daugiau neprireiks.
Ir šitų. Jų vaizdas neryškus.
Spalvos išbluko, todėl neįmanomos kopijos.

O šituos reikės atiduot į archyvą:
priklauso jie mirusiems...
Tai pokalbių nuotrupos išgertuos senuos vyno buteliuos –
juos netyčia radau tarp visokių rakandų.

Štai šituos dar perfotografuosiu (prašė laikraštis).
Atrodo, dar tiks įdėt į eilėraštį
arba juos nufilmuoti TV.

Saugoju slaptą tekstą. Po karo, kažkieno padiktuotą,
skraidydamos kregždės jį rašė danguj virš Kalnujų.
Atminty dar išliko rudeniniai laukai,
kai ištuštėdavo jie tartum salės
rinktis sugrįžusioms vėlėms.

Retkarčiais perstatinėju ąsočius,
pilnus medum kvepiančių poterių –
jais gydėmės nuo pavietrių ir kosulio.

O štai šitie tinka vartoti nuo nemigos,
kankinamam sąžinės, atgailaujant,
praradus sveikatą, padeda nuo beprotybės,
nuo keršto, klastos, nuo svetimavimo.

Turiu ir tokių, kuriuos tinka maišyt su eilėraščiais,
su migdomaisiais, kava, alkoholiu bei ašarom...

Perverčiu viską, rūšiuoju, suraišioju
ir pavargęs ant jų užmiegu –
kaip akmuo ant Viešpaties kelio.


Martinaitis, Marcelijus. Atrakinta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Marcelijus Martinaitis (1936-2013) – poetas, eseistas, vertėjas. 1975 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, 1998 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Kaune įgijo techniko specialybę, Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. Nuo 1980 m. Vilniaus universitete dėstė tautosaką ir literatūrą. Vilniaus universiteto docentas. Priklausė Sąjūdžio vadovybei, buvo deputatas, vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, pirmininkavo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybai. Kūryba skelbiama nuo 1955 m. Pirmoji knyga „Balandžio sniegas“ išėjo 1962 m. M. Martinaitis Išleido daugiau nei dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. Pirmuosiuose eilėraščių rinkiniuose M. Martinaitis pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968–1970 lietuvių literatūros atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, M. Martinaitis padėjo meno autonomiškumo ir kultūrinio daugiasluoksniškumo pagrindus. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį jos žlugimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Folkloro personažas – žemaitis Kukutis yra archainės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje, kuri išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą. M. Martinaitis – vienas iš nedaugelio senesnės kartos rašytojų, kuriam pavyko atsinaujinti posovietiniu laikotarpiu. Jo rinkinys „K. B. Įtariamas“ (2004) radikaliai skiriasi nuo agrariškos ankstesnės kūrybos – jame nelieka žemės, folkloro, archaikos metaforų. Naujojoje poeto kūryboje apsigyvena visai kitoks personažas – vienišas, kažkuo įtariamas ir įtarinėjantis „mažasis žmiogus“, gyvenantis netikrumo ir baimių pilname šiuolaikiniame pasaulyje. „Skaitydamas M. Martinaitį turi visko tikėtis – sakralumo, pokštų, graudulio, senų raštų stilizavimo ir moderniausių posūkių, dainos poetikos ir verlibro. Jis intymizavo ir sužmogino lietuvių poeziją, be triukšmo atstūmęs klišes ir sustingusių formų ledkalnius“ (Valentinas Sventickas).

Labai pritariu, Efka. Man number one buvo Ivanauskaitė, o po to, kai pradėjau skaityti Jurgos premijos laimėtojus, atradau Sabaliauskaitę <3

1997 m. laureatas - Antanas A. Jonynas

Antanas A. Jonynas (g. 1953 m.) – poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatas. Miesto kultūros poetas, melancholiškas meilės ir rudens dainius, vadinamas paskutiniuoju lyriku. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo redaktoriumi „Vagos“ leidykloje. Nuo 1995 m. Antanas A. Jonynas dirba laisvai samdomu vertėju. Nuo 2000 m. – „Poetinio Druskininkų rudens“ direktorius. Debiutavo poezijos rinkiniu „Metai kaip strazdas“ (1977), kuris pelnė Z. Gėlės premiją už geriausią metų debiutą. Rinkinys „Atminties laivas“ (1980) įvertintas kaip geriausia metų jaunojo autoriaus knyga, „Nakties traukinys“ (1990) pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už geriausią 1991 m. knygą, Jotvingių premija įvertintas rinkinys „Krioklys po ledu“ (1997). Antano A. Jonyno poezija psichologiškai tiksliai atspindi XX a. 7–8 dešimtmečių jaunuolio autsaiderišką savijautą. Visų pirma tai pasakytina apie poemą „Larisa“ – savotišką generacijos emocinę biografiją ir enciklopediją. Ankstyvieji kūriniai patraukė nervinga nerimo intonacija ir skaidriu vaizdiniu regėjimu. Vėlesnėje kūryboje sustiprėja ironija, atsiranda parodijos elementų, tačiau ironiška kaukė slepia harmoningo pasaulio ilgesį. Naujausioje lyrikoje kalbama apie kūrybos paskirtį ir prasmę, itin svarbios tampa žmonių ryšių trapumo, vienatvės, akimirkos grožio, būties laikinumo temos. Lyrizmas ir melodingumas – išskirtiniai poeto kūrybos bruožai. Jis plėtoja eilėraštį kaip muzikinę improvizaciją, grodamas garsų sąskambiais ir melodingais pakartojimais, lengvai pereidamas į kintančią džiazo ir bliuzo ritmiką, sukurdamas nepertraukiamo giluminio bangavimo magiją. „Aantanas A. Jonynas kūrybingai perima jazz and poetry tradiciją, bytnikų kartos ilgesį, troškimą būti kitur, nuoširdaus kalbėjimo intonaciją, melancholišką nuotaiką, šnekamosios kalbos link artėjančią sintaksę“ (Viktorija Šeina).

"Krioklys po ledu" poezijos ir muzikos spektaklis:

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/27848

Kalėdų eglutė

Ant kalėdinės eglutės
supas raibosios gegutės
nežinia ką jos kukuoja
nežinia ką iškukuos
šakomis keliauja voras
nuo žvakučių vaškas laša
tyška vaškas ant stalelio
su vokais neatplėštais

pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
stebuklingą vėrinėlį
Arčibaldo vaizdinių
kaip per ledą lekia pelės
kaip klastingai žybsi akys
o už lango mėnuo dega
rūksta kraterių anga

į mane pro lango plyšį
žvelgia dulkinas praeivis
ir per telefono kriauklę
gaudžiant jūrą išgirstu
pasigirsta moters juokas
bet staiga garsai nutyla
ir iš radijo antenos
kalas pamažu kulka

pakabinkit ant eglutės
neramios tylos girliandą
sprangią naikintuvų tylą
užrakintą po žeme
štai nuo antkapių pakyla
tarsi sielos baltos varnos
kyla rankos atsigniaužę
jau apaugusios žieve

ant tų rankų krenta sniegas
pelenų šviesumo sniegas
šaltas sniegas kuris byra
iš akiduobių tuščių
pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
baltą baltą nosinaitę
nusišluostyti akims

Rolanda, baltai pavydžiu tokio dėstytojo!

Dar vienas netikėtumas.

1996 m. laureatas -- Marijus Šidlauskas-Jonaitis, kuriam Jotvingių premija skirta už gausius, įdomius kritikos straipsnius. Taigi ne poetas.

Marijus Šidlauskas (iki 1998 04 08 Jonaitis) – literatūros tyrinėtojas, kritikas, humanitarinių mokslų daktaras (1992), pedagogas, vertėjas. Gimė 1953 m. gegužės 1-ąją Pagėgiuose. 1971 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą. 1971-1976 m. Vilniaus universitete studijavo anglų filologiją. 1976 metais atvyko į Klaipėdą. M. Šidlauskas – Klaipėdos universiteto dėstytojas, filologijos daktaras (1992), docentas (1993). Parašė monografiją “Poetas ir visuomenė XIX-XX a. sankirtoje” (1994). Spaudoje paskelbė daugiau nei 100 recenzijų. Tai vienas aktyviausių Klaipėdos literatūrinio gyvenimo veikėjų ir vertintojų. M. Šidlausko kritika pasižymi originaliais sprendimais, netikėtomis įžvalgomis.

Kur yra lietuvių literatūra?
Svarstymai

Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre", o kada „periferijoje"? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras" ir „periferija"? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines", o kokios galėtų (turėtų?) būti laikomos „periferinėmis"? Panašūs klausimai juolab aktualūs tautai ir valstybei, kuriai paskutiniaisiais amžiais tenka žūtbūtinai grumtis dėl vietos po saule (1840 m. Lietuvos vardas išbrauktas iš Europos politinio žemėlapio) ir kuri puikiai žino, ką reiškia tapti svetimų galios centrų provincialiu paribiu, pakraščiu. Juk būtent pakraštį žymi kresy (šitaip lenkų bajorai po Liublino unijos ilgainiui ėmė vadinti lietuvių žemes) ar nūnai imperinį apetitą sužadinusi Ukraina (rus. u kraja).
Akivaizdu, kad norint lokalizuoti tokį „beribį" reiškinį kaip literatūra, reikėtų pažymėti ne tik jo buvimo vietos, bet ir laiko ribas. Nes visa, kas yra, yra erdvėje ir laike. Pirmasis tokio apsibrėžimo žingsnis būtų klausti, kur šiandien yra lietuvių literatūra. Bet literatūros uždarymas laiko rėmuose kelia naujų komplikacijų: jeigu Romualdas Granauskas ir Aidas Marčėnas yra šiandien, ar nebus jie iš esmės ten pat ir rytoj, kur yra vakarykščiai Vincas Krėvė-Mickevičius ir Vytautas Mačernis, kur atsiduria visa klasika? Kur šiandien yra Homeras ir kur Henriko Radausko eilutės „Tris tūkstančius metų negęsta gaisrai, / Homeras hegzametru rašė gerai"? Pripažinę, kad klasika, bent jau geriausioji jos dalis, tarsi gyvuoja amžinajame čia ir dabar, turėsime pripažinti, kad literatūra egzistuoja ne tik istoriniame, bet ir antiistoriniame – sakytume, metafiziniame – laike. Ypač tai pasakytina apie poeziją, kurios tarsi neįveikia laiko dantys. Nuo senovės Egipto „Mirusiųjų knygos" ir šumerų himnų iki Tomo Tranströmerio ir Tomo Venclovos ji išlaiko kažin kokią paslaptingą vibraciją, tam tikrą metafizinę konstantą, atpažįstamą visų laikų ir visų tautų lyrikoje. Poezijos antlaikiškumas, bent jau patiems poetams, yra savaime suprantamas dalykas. Borisas Pasternakas sakė, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad.
Galėtume tarti, kad patikimiausia literatūros „vieta" – mūsų kultūrinė atmintis. Literatūra egzistuoja žodinėje ir rašytinėje tradicijoje, kalboje. Tačiau kur esti toji kalba, kuria literatūra perduodama iš lūpų į lūpas, o užrašyta sugula į knygas? Kur (ar) esti kalba, kai jos nevartojame – nekalbame, nerašome ir negirdime, kai „atsijungiame" nuo kalbinės atminties ir mąstymo? Kur lokalizuoti mirusių kalbų (hetitų, tocharų, prūsų) erdvėlaikį, kiek egzistencinės gyvybės tebepulsuoja jų išlikusiuose kalbos paminkluose ir literatūros užuomazgose? Kur pasideda internetinės literatūros versijos, kai kompiuteris išjungtas? O kai įjungtas – plevena elektronų kombinacijose anapusinėje monitoriaus ekrano virtualybėje ar vis dėlto dūzgia mūsų galvose?
Tad kur vis dėlto yra literatūra, įskaitant ir gimtąją? Rymo rankraščiuose, tekstuose, knygose? Bet juk visa tai, kol jų niekas neperskaito, tik negyvi ženklai popieriuje, literatūros prasmę įgyjantys tik tuomet, kai tampa mūsų atpažinti ir suvokti, kai persikelia į mūsų sąmonę. Kur ir kaip susikuria literatūros reikšmės, kur jos tampa suvokimo prasmėm, supratimu? Kalboje, bent jau rašytinėje, neįmanoma įsivaizduoti tiesioginio, fiziškai patiriamo literatūros „buvimo". Įmanu kalbėti tik apie simbolinę esatį, tam tikrą reprezentaciją, kuri pavirsta gyvu kūnu ne tik dėl kalbos, bet ir dėl tradicijų, institucijų, visos kultūrinės bei socialinės aplinkos.
Į šiuos vienas kitą kurstančius klausimus bando atsakyti kalbos ir literatūros filosofija, sociologija, psichologija, gausybė literatūros teorijų ir jos tyrinėjimo metodų. Bando jau seniai ir be apčiuopiamos sėkmės. Daliniai reliatyvistiniai atsakymai primena filosofams žinomą metafizinio siaubo situaciją, kai „nė vienas iš du su puse tūkstantmečio Europos filosofijos gyvybę palaikiusių klausimų niekada nebuvo išspręstas taip, kad sulauktų visuotinio pritarimo; visi klausimai ir toliau lieka ginčytini, arba filosofai juos paskelbia negaliojančiais"1. Klausimas „Kur yra literatūra?" grąžina prie literatūros esmės, jos tapatybės. Paprastai juk ir svarstoma, ne kur yra literatūra, o kas ir kokia ji yra. Tačiau ir literatūros ontologijos klausimo sprendimas neatrodo vaisingesnis už mėginimus ją lokalizuoti. Įtakingas šių dienų literatūrologas Terry'is Eagletonas sako tiesiai šviesiai: „Tokio dalyko kaip literatūros „esmė" apskritai nėra. Kiekvieną menkiausią parašymą galima perskaityti „nepragmatiškai", jei tai ir reiškia literatūrinį teksto skaitymą, lygiai kaip kiekvieną parašymą galima perskaityti „poetiškai"2; literatūra esanti veikiau funkcinė, o ne ontologinė sąvoka3. Toks literatūros nekintamos esmės atmetimas kyla iš bendrosios postmodernizmo antiesencialistinės nuostatos – niekas žmoguje, net ir jo kūnas, nėra pakankamai stabilu, kad būtų savęs pažinimo ar kito supratimo pagrindu (Michelis Foucault). Bet, jei viskas taip netvaru ir nepastovu, lygiai nestabili ir ši M. Foucault tezė, kad pajėgtų išskaidrinti dalyko supratimą – ji tik dar labiau gramzdina į metafizinio siaubo liūną, ženklindama pažinimo pamatų ir vertybinio mąstymo bankrotą.
Kaip žinoma, postmodernus mąstymas atmeta kultūrą kaip hierarchinę vertybių sistemą, matydamas ją vien kaip simbolinių formų žaismę. Mat vertybės implikuoja hierarchinį galvojimo būdą, o postmodernizmo erdvėje viešpatauja pliuralistinis principas, suteikiantis lygias teises gyvybės ir mirties kultūroms, išplaunantis gėrio ir blogio takoskyrą. Vadovaujantis šiuo principu į vertybių rangą galima pakylėti bet ką, užmirštant, kad žmonių norai ir interesai savaime dar nėra gėris. Ypač kai jie tampa masiniai ir atsiranda masių poreikius aptarnaujanti, tuos poreikius dauginanti ir jais manipuliuojanti industrija. Tuomet aukščiausiomis, absoliučiomis vertybėmis lengvai gali tapti pinigai (verslo žmonėms), valdžia (politikams), sumažintos būsto nuomos bei šildymo kainos (pensininkams) ar šviežių daržovių patiekalai (veganams). Prisidengiant tokiu „demokratišku" reitingavimu ir akompanuojant populiarioms sociologinėms apklausoms, vertybės mikliai paverčiamos trumpalaikio vartojimo prekėmis. Etikos, kultūros normos praranda absoliutų privalėjimą ir sakralųjį savo kilmės slėpinį. Tiesos buvimo ar nebuvimo klausimas paliekamas „nubalsuoti".
Į visuotinumą pretenduojantis vertybinis reliatyvizmas daugina moraliai ir egzistenciškai neįpareigojančius pasireflektavimus, kuriais riba tarp prasmės ir beprasmybės, būties ir nebūties, gėrio ir blogio žaidybiškai stumdoma ar visai ištrinama, o šių sąvokų žmogiškasis turinys pavirsta pilstoma ir perpilstoma pliuralistine tyre. Tokiame kontekste darosi neaišku, ką laikyti ne tik literatūra, bet ir kultūra. Sveikas protas siūlo kultūra (vis dar) laikyti dvasinį ar fizinį veiksmą bei to veiksmo padarinį, išskiriantį žmogų iš gamtos kaip kuriančią, laisvą, protingą ir atsakingą būtybę. Tačiau akivaizdu, kad šiandienos kultūra nesispyriodama absorbuoja ir tai, kas su protinga ir atsakinga būtybe sunkiai suderinama, jei suderinama apskritai. Ypač tai pasakytina apie nemažą literatūros ir meno dalį, kurią būtų galima tiesiai šviesiai pavadinti nekultūringa, kaip nekultūringais laikome piliečius, kurie viešose vietose keikiasi, šnypščia be nosinės, garsiai gadina orą ar masturbuojasi. Necenzūrinė skatologinė leksika, liguistos fantazijos ir patologijos vaizdiniai, bjaurumo estetika ir skandalo etika, vadinamasis žemasis menas (abject art) su tokiomis savo viršūnėmis kaip Judy Chicago „Menstruation Bathroom" ar Andre Serrano „Piss Christ" – visa tai yra, taip sakant, integruota ir aprobuota šiuolaikinio meno savastis. Bet ar toks menas su visa jį peršančia industrija bei ideologija yra ir mūsų savastis, teigianti nelygstamą žmogaus vertę ir orumą? Apskritai, kur yra (ar turėtų būti) tie gausėjantys nužmoginantys artefaktai, tos begalinės kūrybos imitacijos ir simuliacijos? Kur jų vieta?
Nešokinėk ir būk savo vietoje, pašmaikštautų oponentas. Nešokinėti galima, tačiau snobiškai apsimetinėti būtų nepadoru. Dar būtų trumparegystė ir savęs apgaudinėjimas nematyti akivaizdaus fakto – šiuolaikinė kultūra nebėra literatūrocentriška, ir jau senokai. Sąlyginai galėtume ją pavadinti ekrano, videocentriška. Suprantama, tai nėra įkvepianti žinia mūsų kultūrai, nes lietuvių tauta, kaip sakė Czesławas Miłoszas, atgimė iš filologijos, o tai reiškia iš literatūros ir istorijos (suliteratūrintos istorijos). Lietuvos kultūrinius pasiekimus šiandien reprezentuoja ne literatūra, o videomenai, ne A. Marčėnas, Ramutė Skučaitė ar Henrikas Algis Čigriejus, o Šarūnas Bartas ir Žilvinas Kempinas (įsivaizduokime, kad du pastaruosius kūrėjus ir jų meną iškyla reikalas lokalizuoti – o metafizinis siaube!). Postmodernizmo požiūriu toks videocentrizmas pakankamai logiškas – juk poststruktūralistas Jacques'as Derrida jau senokai paskelbė logocentrizmo (ir, kaip jam atrodė, falocentrizmo) pabaigą, o jų vieton pasiūlė tokias sąvokas kaip skirsmas ir diseminacija, kurių turinį patys struktūralistai aiškinasi–neišsiaiškina iki šiol. Esmė maždaug tokia: pasaulis – begalinis tekstas, neturintis pastovaus prasmės centro; visa mus supanti mentalinė–kultūrinė–literatūrinė erdvė – tik chaotiškas ženklų ir simbolių žaismas, tikslo ir prasmės neturinti stichija. Atmetus pasaulio tvarkos principą (nes jis esąs metafizinis) ir susitapatinus su šia dekonstrukcijos apaštalų teze nebelieka loginių kliūčių tolesniam „metafizikos" ardymui, t. y. egzistencinei ir moralinei destrukcijai – nes nebelieka ir visiems privalomų žmonių bendrabūvio taisyklių. Akivaizdu, kad tokį destrukcinį mąstymą ir veiklą skatinti kai kam geopolitiškai naudinga (nesusitvarkote, labusai), ir nenuostabu, kad tokios veiklos apmokamų bei neapmokamų advokatų mūsų krašte nestigo ir nestinga.
Pasaulio be tvarkos ir be prasmės vaizdinys primena vieną organinės kilmės medžiagą, kuri neturi branduolio ir apvalkalėlio (taigi ir pastovaus prasmės centro) ir nepasižymi kietumu. Iliustracinio vaizdumo dėlei pasitelksiu Giedros Radvilavičiūtės esė „Privalomi parašyti tekstai", kur yra toks epizodėlis: apsilankęs pas dukrą pasakotojos senelis ant lovos randa kelias ochros spalvos šuns spireles (šunėkas tokiu būdu keršijo už įkalinimą kambaryje). Pamanęs, kad tos spirelės – žemės riešutai (o tai sovietmečiu buvo deficitas), senelis parsineša radinį namo, pasiberia ant laikraščio ir, krapštydamas nagu, ima ieškoti branduolio. „Kad šūde branduolio būti negali", pirmoji susigaudo močiutė, kuri leipsta juokais gerą pusdienį ir nedelsdama paverčia šią istoriją nuotaikingu giminės kronikos topu.

Tęsinys
http://www.tekstai.lt/rss/779-2014-m-...

Labas pirmadienis :)

Šiandienai Jotvingių premijos temoje parinkau dviejų Sigitų eilėraščius. Turit juos perskaityti. Įprasmins savaitės pradžią :)